1960 metų gegužės 23 dieną Izraelio Kneseto nariai buvo sušaukti į pasitarimą. Spėliota, kad jis turėtų būti skirtas diskusijai apie biudžetą. Tačiau susirinkusiųjų nuostabai premjeras Davidas Ben Gurionas užlipo į tribūną ir paskelbė, jog nori informuoti parlamentarus, kad suimtas vienas didžiausių karo nusikaltėlių Adolfas Eichmannas, kuris buvo vienas iš „Galutinio sprendimo“, sunaikinusio 6 milijonus Europos žydų, kūrėjų. Premjeras taip pat pasakė, kad A. Eichmannas buvo suimtas Argentinoje, ir dabar yra rengiamasi jo teismui Izraelyje. Daugiau Ben Gurionas nieko nepaaiškino ir išėjo iš nuščiuvusios salės. Praėjus kelioms sutrikimo minutėms, Knesete pasigirdo džiaugsmingi šūksniai, parlamentarai glėbesčiavosi tarpusavyje sakydami: „Pagaliau mes jį turime.“

Panaši buvo ir absoliučios daugumos Izraelio piliečių reakcija. Kaip rašė anuometiniai laikraščiai, Izraelis dar niekada neatrodė toks įkvėptas ir vieningas nuo pat Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo.

Siūlome tekstų ciklą, kuriame bus įdėmiau bus žvelgiama tiek į Adolfo Eichmanno veiklą, tiek į Jeruzalėje vykusį teismo procesą, tiek į tai, su kokiomis dilemomis tenka susidurti, teisiant karo nusikaltėlius.

Slapta operacija

1960 metų gegužės 11 dieną Izraelio saugumo tarnybos atstovai įvykdė daug triukšmo sukėlusią operaciją. Asmeniškai Mosado vadovo Iseero Harelio kuruojamos operacijos metu Buenos Airėse, Argentinoje, buvo pagrobtas čia gyvenantis Ricardo Klementas. Jis savaitę laikytas įkalintas viešbutyje, laukiant patogios progos išgabenti iš šalies. Galiausiai nuspręsta įsimaišyti į žydų delegaciją, atvykusią į Argentinos 150-mečio iškilmes. Prieš išvežant, sulaikytajam buvo suleista vaistų, o oro uosto darbuotojams paaiškinta, kad bičiulis negaluoja, todėl jį reikia vesti už parankių.

Jau kitą dieną, kai tik A. Eichmannas buvo atgabentas į Jeruzalę, per visas visuomenės informavimo priemones džiaugsmingai paskelbta, kad pagaliau pavyko suimti vieną iš didžiausių karo nusikaltėlių, kurio nesėkmingai buvo ieškoma penkiolika metų.

Adolfas Eichmannas iš akiračio pranyko 1945-ųjų gegužę. Jis buvo sąjungininkų sulaikytas, tačiau paskui paleistas, taip ir nepavykus išsiaiškinti tikros jo tapatybės. Eicmannas nedelsdamas išvyko iš šalies.

Tik paskui paaiškėjo, kad iki 1950 metų jis liko Europoje, tačiau nebandė susisiekti su šeima. 1950-aisiais Eichmannas nusigavo į Argentiną. Čia jis apsigyveno su Raudonojo Kryžiaus Tarptautinio komiteto išduotu pasu Ricardo Klemento vardu. Pase rašoma, kad jis gimęs Italijoje ir yra žmogus be tautybės. Argentinoje trejus metus nusikaltėlis gyveno mažame tyliame miestelyje San Fernande, kur dirbo fabrike. Tada pervažiavo į provinciją ir apsigyveno toli nuo sostinės.

Argentinoje A. Eichmanui buvo išduotas pasas svetima pavarde.

Dar 1947 metais Adolfo žmona bandė išsiimti pažymą, liudijančią, kad jos vyras žuvęs. Tam sutrukdė Simonas Wiesenthalis, kuris atkreipė atitinkamų Vokietijos instancijų dėmesį, jog tikrų A. Eichmanno žūties įrodymų nėra, o mirties liudijimas labai apsunkins sunkius nusikaltimus padariusio asmens paieškas.

1952 metais Vera Eichmann ir du jos vaikai per naktį išnyko iš Vokietijos. Kaimynai ir artimieji spėliojo, kad galbūt Vera nusprendė dar kartą ištekėti. Kaip paaiškėjo vėliau, šeima persikėlė į Argentiną pas Adolfą. Pradžioje visi gyveno provincijoje, tačiau, kai kompanija, kurioje dirbo Adolfas, subankrutavo, šeima persikėlė į Bueno Aires. Kad visi jie jautėsi gana saugūs, rodo ir tai, jog Vilma ir vaikai išlaikė Eichmann pavardę, o Adolfo vaikai drąsiai pasakodavo kiemo draugams apie savo vokišką kilmę ir tai, kad tėtis kažkada ėjo svarbias pareigas.

1957 metų rudenį Izraelio užsienio reikalų ministras Walteris Eytanas gavo pranešimą, jog Eichmannas veikiausiai gyvena Argentinoje. Prasidėjo kruopščiai planuojama jo sulaikymo operacija. Izraelio valdžia net nebandė kreiptis į Argentiną dėl Eichmanno išdavimo. Viena vertus, tarp valstybių nebuvo specialios nusikaltėlių ekstradicijos sutarties. Kita vertus, neabejotina, jei bus pateiktas Argentinai oficialus prašymas, A. Eichmannas turės daug laiko pasislėpti.

Iseeras Harelis, Mosado vadovas, paprašė premjero Davido Ben Guriono leidimo įgyvendinti specialią operaciją užsienyje, ir jį netrukus gavo. Buvo veikiama ypač slaptai. A. Eichmannas pagrobtas, einantis namo iš autobuso sustojimo vietos.

Pasirengimas teismui

Kaip ir reikėjo tikėtis, Izraelio saugumiečių operacija sukėlė daug triukšmo. Tiesa, santykiai su Argentina nebuvo visiškai sugriauti. Apsiribota tik keliomis karingomis notomis, tačiau nepasitenkinimą reiškė tiek Vakarų Vokietija, tiek JAV. Žymus psichoterapeutas Erichas Frommas, pats kadaise turėjęs gelbėtis emigracija nuo nacistinio režimo, griežtai pasmerkė Mosado veiksmus, pareikšdamas, kad šiuo atveju nebelieka aiškaus skirtumo tarp jų ir to, kokius metodus taikė naciai.

Davidui Ben Gurionui teko atlaikyti didžiulį spaudimą, tačiau jis laikėsi tvirtai ir buvo įsitikinęs, kad dėl A. Eichmanno verta rizikuoti santykių su kitomis valstybėmis pablogėjimu. Ben Guriono svarbiausias motyvas buvo nerimas, kad, praėjus keliolikai metų po siaubingo karo, ne tik plačioji pasaulio bendruomenė, bet netgi jauni Izraelio gyventojai yra linkę pamiršti kraupią tragediją. Žvelgiant šiuo aspektu, galima drąsiai teigti, kad Ben Guriono rizika su kaupu pasiteisino. Būtent A. Eichmanno procesas paskatino kur kas intensyvesnius žydų patirtos kančios tyrimus bei išpopuliarino Holokausto sąvoką. Verta atkreipti dėmesį, kad 1945–1946 metais vykusiame Niurnbergo procese, kur buvo teisiami įtakingiausi nacistai ir bandoma atskleisti visą tiesą apie nacizmo nusikaltimus, apie žydų naikinimą praktiškai nebuvo kalbama.

A. Eichmanas teisme

Beje, A. Eichmanno vardas per Niurnbergo procesą skambėjo daugybę kartų. Panašu, kad kaltinamieji, naudodamiesi faktu, jog paties A. Eichmanno nėra, jam permetė kur kas daugiau atsakomybės ir svarbos, nei jis iš tiesų turėjo. Pavyzdžiui, teiginys, kad A. Eichmannas buvo svarbiausias „Galutinio sprendimo“ iniciatorius ir vykdytojas, gana toli nuo tiesos. Per visą tarnystę nacistams A. Eichmannas garsėjo kaip nuoseklus bei stropus vykdytojas ir stengėsi įgyvendinti visas užduotis, kurias gauna, tačiau tikrai ne kaip idėjų kūrėjas. Tiesa, neretai ir pačiam A. Eichmannui patikdavo vaizduoti, jog yra kur kas svarbesnis nei iš tiesų. Kaip teigia Hannan Arendt, daug laiko skyrusi, kad suprastų, kas sąlygojo A. Eichmanno pasirinkimus, tvirtina, jog pagyrūniškumas labai jam pakenkė, nes sudarė sąlygas sukurti kraujo ištroškusio maniako vaizdinį, kuris neturi nieko bendro su tikrove.

Ruošiantis teismui, reikėjo atsakyti į daug svarbių klausimų. Pirma, ar yra bent mažiausias motyvas A. Eichmanną teisti Jeruzalėje? Būta abejonių, kaip teisti Izraelyje asmenį, kuris padarė nusikaltimus dar tada, kai Izraelio valstybė neegzistavo? Ar teismas Izraelyje neatrodys kaip keršto akto įgyvendinimas, o ne teisingumo siekis?

Atsakant į šias abejones buvo pabrėžiama, kad A. Eichmanno veikla yra nusikaltimai visai žmonijai, o ne tik žydams. Taip pat buvo siekiama padaryti viską, kad teismas atitiktų visas procedūrinio teisingumo taisykles: kaltinamasis turėtų advokatą, kuriuo pasitikėtų, teisėjas siektų, kad abi pusės turėtų galimybę aiškiai išdėstyti savo poziciją, ir teisme vyrautų ne emocijos, bet racionali diskusija.

Galima teigti, jog nors prokuroras Gideonas Hausneris per visą teismo procesą buvo labai emocionalus, gausiai dalijo interviu įvairioms žiniasklaidos priemonėms, teisėjų kolegijai, kurią sudarė Moshe Landau, Benjaminas Halevy ir Yitzakas Ravehas, pavyko pasiekti, kad teismas nevirstų šou. Taip pat sėkmingai pavyko išspręsti ir kaltinamojo advokato klausimą. Sunkumai prasidėjo po to, kai paaiškėjo, jog kaltinamojo šeima norėtų, kad Adolfą teisme gintų patyręs teisininkas Robertas Servatius, kuris buvo advokatas ir per Niurnbergo procesą, o pats niekada nebuvo susijęs su nacizmu. Tačiau šio advokato paslaugoms apmokėti reikėjo bent jau 30 tūkstančių dolerių. Kaltinamojo šeima tokių pinigų neturėjo. Vakarų Vokietija, paprastai skirdavusi lėšų savo piliečių, teisiamų užsienyje, gynybai, šįsyk atsisakė paremti A. Eichmanną finansiškai, nes jis buvo emigravęs iš savo tėvynės ir savanoriškai nutraukęs su ja ryšius. Advokato išlaidas prisiėmė Izraelio valstybė. Ben Gurionas taip pat pasirūpino, kad visas A. Eichmanno procesas būtų įrašomas ir transliuojamas tiesiogiai (keli apribojimai buvo tik tais atvejais, kai siekta apsaugoti liudininkų anonimiškumą).

Galvojant, kodėl teismas vyko būtent Jeruzalėje, turime atsižvelgti ir į tai, jog Vakarų Vokietija neprašė, kad A. Eichmannas būtų išduotas šiai valstybei, Argentina negalėjo reikšti pretenzijų, nes jis gyveno šioje valstybėje nelegaliai, su padirbtais dokumentais. Pretenzijų teisti A. Eichmanną atsisakė ir Lenkija, Vengrija, Prancūzija, Jugoslavija, Olandija ar Belgija.

Taigi, A. Eichmanno procesas vyko Jeruzalėje, jis prasidėjo 1962 metų gegužės 31 d.

Nuo mokinio nevykėlio iki „žydų klausimo“ koordinatoriaus

Adolfas Eichmannas gimė 1906 metų kovo 16 dieną Solingeno mieste, Austrijoje. Jis buvo vyriausias vaikas šeimoje, turėjo dar tris brolius ir seserį. Anksti neteko mamos, buvo labai artimas su tėvu. Pastarajam ilgą laiką dėl vyriausiojo sūnaus netrūko rūpesčių, nes Adolfas, būdamas tingus ir be didesnių gabumų, nesugebėjo baigti vidurinės mokyklos, prastai mokslai sekėsi ir profesinėje mokykloje. Situacija gerokai pagerėjo, kai nuo mokslų pereita prie darbo. Pasirodė, kad A. Eichmannas yra labai organizuotas, sugeba stropiai vykdyti jam patikėtus uždavinius ir turi vadybininko gabumų.

Šeimos draugas, vėliau tapęs vienu iš nacistinės santvarkos kertinių akmenų, Ernstas Kaltenbrunneris 1932 metais pakvietė Adolfą su tėvu į vieną iš partinių renginių. Tėvas reagavo nuosaikiau, o Adolfas buvo sužavėtas ir jau netrukus tapo nacistų partijos nariu. Pasak A. Eichmanno, jis labai menkai nusimanė apie partijos, į kurią stoja, politinę programą. Nei anuomet, nei vėliau jam nekilo mintis gilintis į A. Hitlerio „Mein Kamf“ ar ideologinius nacistų teiginius. A. Eichmannui rūpėjo visai kas kita – noras tapti galingo Judėjimo dalimi, kuriame nevykėliai, visuomenės, šeimos ar net savo pačių vertinimu, gali pradėti viską iš naujo ir niekada nebesijausti vieniši.

Kiek glumina A. Eichmanno prisipažinimas, jog jam didesne tragedija tapo ne pralaimėjimas kare, bet tai, kad nebeliko Judėjimo, kuriam priklausė. „Jaučiau, kad manęs laukia labai sudėtingas gyvenimas, jog vėl esu individas, kuris nebeturi vado, galinčio savo įsakymais duoti kryptį ir prasmę“, – atviravo kaltinamasis Jeruzalės procese.

Netrukus po įstojimo į partiją E. Kaltenbrunneris padėjo A. Eichmannui įsidarbinti vienoje iš SS brigadų. 1935 metais A. Eichmannas buvo pakviestas į žydų klausimą sprendžiantį departamentą ir gavo pirmąją užduotį – mokytis jidiš ir hebrajų kalbų bei studijuoti žydų kultūrą.

Sėkmingai pradėjęs karjerą nacistinėje struktūroje, A. Eichmannas 1936 metais vedė iš Bohemijos kilusią Verą Liebl ir susilaukė keturių berniukų. Žmonos ir vaikų tvirtinimu, Adolfas visada buvo labai rūpestingas vyras ir tėvas.

1938 metų kovo 13 dieną Austrija aneksuojama, ir jau netrukus čia siunčiamas A. Eichmannas, turintis vieno iš įtakingiausių Trečiojo Reicho veikėjų – Reinhardo Heydricho – instrukciją išvalyti Vokietiją ir sąjungininkes nuo žydų. Vienoje įsteigiamas Centrinis žydų emigracijos biuras, kuriam ėmėsi vadovauti pats A. Eichmannas. Ši institucija veikė labai intensyviai, ir netrukus žydų emigracija iš Austrijos tapo vis greitėjančiu konvejeriu. Per 8 mėnesius 45 tūkstančiai Austrijos žydų buvo išguiti iš šalies.

1939 metais sukūrus Bohemijos ir Moravijos protektoratą, A. Eichmannas buvo perkeltas į Prahą. Užduotis buvo ta pati. Vėl A. Eichmannui pavyko sukurti spartų emigracijos konvejerį, įtraukiant į jo veiklą ir įtakingas vietines žydų organizacijas.

1939 metų rudenį A. Eichmannas buvo įtrauktas į Imperijos saugumo valdybą ir paskirtas vadovauti poskyriui IV B4.

A. Eichmannas teismo procese vis kartojo: „Niekada nebuvau aršus antisemitas ar fanatikas. Šiandien aš jaučiuosi auka – tų, kurie buvo viršuje, kurie davė įsakymus, kuriuos vykdžiau. Aš negalėjau jų nevykdyti. Buvau sistemos varžtelis ir paprasčiausiai vykdžiau nurodymus, nes kitaip būčiau užsitraukęs sunkią bausmę. Deja, mano viršininkai labai norėjo visas kaltes sukarti man. Jie norėjo save išsibalinti. Tačiau aš tik vykdžiau įsakymą.“

Pasak H. Arendt, tie, kas įdėmiai sekė teismo procesą ir sugebėjo bent trumpam užgniaužti neapykantą kaltinamajam, įsitikino, kad iš tiesų teisiamas ne sadistas maniakas, blogio genijus, bet veikiau menkas žmogelis, net nebandantis gyventi savo galva, bet uoliai vykdantis kiekvieną aukštesnės instancijos įstatymą. „Važiuodama stebėti tesimo proceso į Jeruzalę, tikėjausi pamatyti monstrą, tačiau tai, ką išvydau, tebuvo klounas“, – knygoje „Blogio banalumas“ rašo H. Arendt.

Surinkti faktai patvirtina, kad Adolfas iš tiesų nejautė neapykantos žydams, kaip ir nemaža dalis kitų nacistų, niekada nėra nužudęs žmogaus savo rankomis ar davęs kam nors tiesioginį įsakymą žudyti. Tiesa, jam buvo inkriminuojama, jog okupuotoje Jugoslavijoje jis esą pritarė žydų žudynėms ir net jas sankcionavo Tačiau pats A. Eichmannas tvirtino, kad jis tikrai nekurstė vietinių vokiečių kareivių, nors pripažino, jog žinojo ir nesikišo, kai šie išleido potvarkį, kad už kiekvieną pasipriešinimo judėjimo nužudytą vokiečių kareivį bus nužudyta 100 žydų bei čigonų. Nors nei žydai, nei čigonai ginkluotame pasipriešinimo judėjime prieš okupantus nedalyvavo, tačiau buvo patogiausia naikinti būtent šias grupes, nes jos buvo izoliuotos specialiose stovyklose.

Tačiau net jei A. Eichmanno veiklos motyvas buvo ne asmeninė neapykanta, bet noras stropiai atlikti savo pareigas, tai vargu ar gali būti deramas pasiteisinimas, kai kalbame apie veiksmus, nuo kurių priklausė kitų žmonių gyvybės. Kitas dalykas – tokie „varžteliai“ buvo esminė nacistinio režimo atrama. Kaip rašo H. Arendt, klausant A. Eichmanno, susidarė įspūdis, kad jei kas nors būtų jam liepęs sušaudyti savo tėvą ir mamą, jis būtų nedvejodamas įvykdęs šį įsakymą ir net nesuprastų, jog daro kažką siaubingo. Esą mes tik turime stropiai vykdyti tai, kas įsakyta.

Savo rankomis A. Eichmanas nieko nežalojo ir nežudė, tačiau jis panaudojo visus organizacinius sugebėjimus, kad mirties mechanizmas veiktų kuo sklandžiau.

Nuo išstūmimo prie sunaikinimo

Jaunuolis neša per Krkštolinę naktį nuo Miuncheno sinagogos nuplėštą žydų religinį simbolį.

Vokietijoje žydai antrarūšiais žmonėmis pasijuto jau nuo tos akimirkos, kai 1933 metų pradžioje nacistai perėmė valstybės valdymą. Netrukus žydų tautybės žmonėms buvo uždrausta dirbti valstybinėje tarnyboje, būti mokytojais ar dėstytojais, darbuotis daugumoje kultūros sričių. Tiesa, iki pat Krištolinės nakties1938 metų lapkritį, kai masiškai buvo niokojamos žydų savininkų parduotuvės, žydų tautybės žmonės mušami ar net žudomi gatvėse, o daugybė jų buvo suimti ir išvežti į lagerį, būta daug pačių Vokietijos žydų iliuzijų, jog galima visą tą košmarą paprasčiausiai pralaukti, kiek susispaudus. Iki 1938 metų Vokietijos žydų emigrantų skaičius buvo santykinai nedidelis.

Po Krištolinės nakties naciai aktyviai pradėjo įgyvendinti laisvos nuo žydų vokiečių žemės planą. Dar tuo metu niekas nekalbėjo apie galimybę fiziškai sunaikinti žydus, svarstyta, kaip greičiau juos priversti emigruoti. A. Eichmanno stropumas labai pagelbėjo, ir jis netrukus pelnė patikimo vykdytojo reputaciją. Nieko keista, kad jis vėl buvo įtrauktas, kai Hitlerio ir jo vieno artimiausių nacių – Heydricho – galvose emigracijos idėją išstūmė noras sukurti specialias žydų kolonijas, kur izoliuotai nuo likusio pasaulio gyventų visi Europos žydai.

Viena iš galimybių, apie kurią entuziastingai pranešė viršininkams A. Eichmannas, kurti getus Lenkijoje ir čia įkurti savotišką autonominę žydų sritį. Kita galimybė, kuriai A. Eichmannui buvo liepta pateikti išsamius apskaičiavimus, – planas pergabenti 4 milijonus Europos žydų į Madagaskarą. Šios užduoties, kuri jam buvo suformuluota 1940 metų vasarą, A. Eichmannas ėmėsi labai entuziastingai, tačiau, prabėgus keliems mėnesiams nuo karo su Sovietų Rusija pradžios, Heydrichas išsikvietė A. Eichmanną ir pranešė, kad fiureris apsisprendė, jog žydų klausimas turi būti sprendžiamas radikaliai ir galutinai.

A. Eichmannas per procesą Jeruzalėje nuolat kartojo, jog jam nebuvo priimtinas fizinis žydų naikinimas ir visada rėmė jo alternatyvas, tačiau jam, regis, net nekilo mintis, kaip nors prieštarauti vadovybės nuomonei ir labai greitai jo pagrindine užduotimi tapo garantuoti, kad galutinis sprendimas būtų įgyvendinamas be jokių trikdžių. Jis ne kartą važiavo į Treblinką, Osvencimą, tiesa, kol šios kraupios mirties mašinos dar buvo tuščios, ir konsultavo, kaip viską geriau organizuoti.

1942 metų sausį Heydrichas pasikvietė visus įtakingus nacistus į savo rezidenciją, šalia Berlyno. Šis susitikimas į istoriją įėjo kaip Wansee konferencija. Jos tikslas buvo oficialiai pristatyti „Galutinį sprendimą“, garantuoti visų paramą jam ir aptarti, kaip viską geriausiai koordinuoti. Pasak istorikų, Heydrichas kiek nerimavo, kaip reaguos konferencijos dalyviai į radikalų siūlymą, tačiau reakcija pranoko jo lūkesčius. Niekas neprotestavo, kelias valandas trukusios konferencijos laiko daugiausia buvo skirta svarstymams, ką daryti su žydais: ar juos reikia žudyti, ar pakanka sterilizuoti? Diskutuota ir apie veiksmingiausias „Galutinio sprendimo“ įgyvendinimo priemones, sutarta, kad tikslingiausia žudymui naudoti dujas.

Šioje konferencijoje teko dalyvauti ir A. Eichmannui, kuris buvo daugiau nei eilinis dalyvis. Jis turėjo paruošti visus reikiamus dokumentus, įdėmiai sekti diskusijų eigą ir paskui parengti oficialų konferencijos protokolą. A. Eichmannas jokiu būdu nebuvo Wansee konferencijos įkvėpėjas ar idėjinis lyderis. Jis tik klausėsi ir viską fiksavo. Tačiau būtent tai, kad A. Eichmannas parengė šio kraupaus pasitarimo protokolą, labiausiai prisidėjo prie jo, kaip svarbiausio žydų tautos budelio, įvaizdžio.

Parengė Andrius Navickas