Jozefas Gebelsas ir sąvoka „propaganda“ šiandien yra tarsi sinonimai. Neabejotinai Gebelsas buvo įtakingiausias propagandistas per visą žmonijos istoriją. Jis parodė pavyzdį, kaip galima manipuliuoti žmonių nuotaikomis ir nuostatomis epochoje, kai atsirado radijas: nebereikia didelių sąnaudų, norint leisti laikraščius net ir astronominiais tiražais, taip pat populiarėja kinematografas. Meno kūrinių panaudojimas propagandiniais tikslais tikrai nėra Gebelso išradimas, tačiau būtent jis pirmasis itin nuosekliai panaudojo kultūrą politikos tikslais, taip pat drąsiai įvedė į politine komunikaciją rinkodaros dėsnius.

Neretai net teigiama, kad būtent Gebelsas „sukūrė“ Hitlerį ir be šio propagandisto nacistams nebūtų pavykę taip veiksmingai „užkrėsti“ masių nacistinėmis nuostatomis. Iš dalies galima sutikti. Adolfas Hitleris buvo pirmasis istorijoje politinis personažas, kuriamas specialistų, kuriuos dabar galima būtų vadinti viešųjų ryšių ekspertais. Tvirtinama, kad pats Gebelsas iki smulkmenų režisuodavo fiurerio viešus pasirodymus ir stengdavosi atsižvelgti į kiekvieną konteksto detalę. Pavyzdžiui, kaip kris saulės spinduliai, kaip fiureris turi atsistoti ir į kurią pusę atsisukti ir panašiai. Kita vertus, būtų neteisinga sakyti, kad Gebelsas vienintelis Trečiajame Reiche gerai išmanė propagandos meną. Galima paminėti vien jau Oto Ditrychą, fiurerio atstovą spaudai. Būtent jis kasdien bendravo su A. Hitleriu ir sutardavo dėl oficialios pozicijos, kurią paskui aplinkraščiu išsiųsdavo visoms žiniasklaidos priemonėms. Hitleris labai pasitikėjo Ditrychu ir ilgą laiką šis buvo tikrai ne mažiau įtakingas nei Gebelsas. Tačiau vienas iš Gebelso bruožų buvo kantrybė ir sugebėjimas slapčia negailestingai kovoti su kiekvienu tikru ir tariamu konkurentu.

Jei iki skaudaus pralaimėjimo svarbiame Stalingrado mūšyje Hitleriui pavyko palaikyti konkurenciją savo aplinkoje, neleidžiant susiformuoti tik vienam galios centrui, tai po šios katastrofiškos nesėkmės Gebelsas sugebėjo aiškia persvara įveikti visus konkurentus. Nuo to laiko net ir visas pagrindines viešas kalbas daugiatūkstantinėms minioms sakė jau nebe fiureris, bet Propagandos ministras.

Nepaisant Gebelso vaidmens svarbos, labai tikėtina, kad Hitleris ir nacizmas būtų įsitvirtinę ir tuo atveju, jei propaganda rūpintis būtų patikėta kam nors kitam. Gal ne viskas eitų taip sklandžiai, tačiau būtų neteisinga tvirtinti, kad Hitleris, Gebelsas buvo herojai (kad ir su minuso ženklu), gebėję pakeisti istorijos vagą. Veikiau jie buvo tie veikėjai, kurie pasinaudojo istoriniu potvyniu. Galima tik apgailestauti, kad nepakako kritinės masės žmonių, turėjusių drąsos „plaukti prieš srovę“, tai ir atvėrė kelią nacizmui, o veiksminga propaganda tik sustiprino „neapykantos epidemijos“ poveikį.

Neįmanoma viename tekste aprėpti visos Gebelso veiklos ir jo taikytų metodų, todėl apsiribosime dešimčia faktų apie tai, ko dar galbūt nebuvote girdėję apie Gebelsą, bei trumpu jų komentaru.

Paradoksalusis Mefistofelis

Josefo Goebbelso ir Magdos Goebbels vestuvės 1929 m.

Gebelsas turėjo daug politinės galios ir buvo pernelyg įžeidus, kad kas nors drįstų viešumoje su juo bendrauti nepagarbiai ar kaip nors jį pašiepti. Tačiau už akių buvo įprasta jį vadinti Mefistofeliu. Tiek dėl išvaizdos, tiek dėl nuožmaus ir klastingo būdo.

Josifas Gebelsas buvo trečiasis vaikas šeimoje, ir net čia išsiskyrė išvaizda. Buvo nedidelio ūgio, tamsaus gymio, kiek žvairas, o dėl persirgtos ligos, visą gyvenimą šlubavo. Jis visiškai neatitiko to „idealaus vokiečio“ idealo, kurį pats aktyviai propagavo. Nepaisant to, turėjo pasisekimą tarp moterų. Vidinę jėgą ir atkaklumą pajusdavo kiekvienas, bent kiek su juo pabendravęs.

Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Josefui buvo septyniolika ir jis troško pasižymėti fronte. Tačiau, įvertinus jo fizinę būklę, buvo „išbrokuotas“. Tai jaunuoliui buvo didelis smūgis ir vėliau jis kompleksavo dėl to, kad tarp nacių elito buvo kone vienintelis, kuriame neteko „uostyti parako“.

Biografai tvirtino, kad išvaizda turėjo mažiausiai dvejopą įtaką Gebelso gyvenimo keliui. Viena vertus, jis visą gyvenimą tūžo ant pasaulio ir jam buvo nepažįstamas atjautos silpniems jausmas. Jam atrodė, jog atjauta išduoda, kad pats turi bėdų, o griežtos kovos už būvį situacijoje buvo gerbiama tik galia. Kita vertus, fiziniai trūkumai pastūmėjo Josefą susitelkti ties knygomis ir intelektualine veikla. Jis buvo tikras eruditas ir turėjo puikų analitinį mąstymą. Jis neabejotinai buvo daug kartų racionalesnis nei jo taip gerbiamas Fiureris.

Kunigas? Rašytojas? Ne – politikas

Būsimasis Propagandos ministras užaugo katalikiškoje šeimoje, kuri labai rimtai vertino savo tikėjimą. Tėvai turėjo svajonę, kad neišvaizdusis sūnus taps dvasininku. Regis, ir pats Josefas neprieštaravo. Tačiau, kai atėjo metas stoti į Seminariją, persigalvojo ir pasirinko menus, kurie vis labiau traukė jo širdį. Tėvai nusivylė, bet vis dar neprarado vilties. Deja, mokydamasis universitete Gebelsas tolo nuo religijos. Vėliau jis save vadino agnostiku.

Nors Gebelsas apsigynė disertaciją meno filosofijos srityje, jį vis labiau traukė rašytojo ar dramaturgo karjera. Jis daug širdies įdėjo į pseudo intelektualinį romaną Vokietijos istorijos tema, kurį parašė per keletą metų. Tačiau leidėjų šis kūrinys nesužavėjo, kaip ir jiems siūlomos jaunojo Gebelso pjesės. Beje, romaną „Mykolas“ Gebelsas vis dėl to išleido, tačiau jau gerokai vėliau, kai buvo Propagandos ministras. Na, o XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje jis buvo atsidūręs sudėtingoje situacijoje ir nebežinojo, ką veikti toliau. Padėjo naujos pažintys. Pirmiausia su broliais Štraseriais, kurie aktyviai kūrė nacionalsocialistų partiją ir buvo pasiryžę padaryti viską, kad Vokietijoje prasidėtų radikalios politinės permainos. Į politiką Gebelsas įsijungė ne dėl to, kad visada veržėsi čia veikti. Paprasčiausiai buvo situacija, kurioje nelabai buvo ką daryti ir Gebelsas nusprendė išbandyti naują sritį – 1924 m. jis tapo nacistų partijos nariu.

Išdavystė

Savo politinę karjerą Gebelsas pradėjo kaip uolus brolių Gregoro ir Oto Štraserių talkininkas. Jie aktyviai kūrė partines kuopeles visoje Vokietijoje, daug laiko ir energijos teko skirti agitacinei veiklai. Tuo metu dar nebuvo aišku, kas yra tikrasis nacistų politinis lyderis. Aktyviai veikė įvairios grupės ir jos neretai nesutardavo tarpusavyje. Pavyzdžiui, Štraseriai ilgą laiką ginčijosi ir net konfliktavo su Hitleriu ir jo pasekėjais. Svarbiausias skirtumas buvo tai, kad Štraseriai buvo kosmopolitai, įsitikinę, jog didžiausias priešas yra kapitalizmas, o vokiečiams reikia mokytis iš rusų bolševikų. Hitleriui komunistai buvo net didesnis priešas už kapitalistus – jis akcentavo ne socializmą, bet nacionalizmą, vokiečių tautos susitelkimo būtinybę.

Štraseriai pašiepė Hitlerį ir teigė, kad jis tik klounas, kuriuo manipuliuoja kapitalistai. Tokios nuostatos kurį laiką laikėsi ir Gebelsas. Jis dalyvavo ne viename agitaciniame renginyje, kur garsiai buvo kritikuojamas Hitleris. Tačiau kartą Gebelsui teko dalyvauti mitinge, kuriame kalbėjo Hitleris. Vėliau Gebelsas prisipažino, kad po kalbos neatsiminė nė žodžio, ką šis sakė, tačiau pati kalbėjimo maniera, atmosfera, kurią jautė, buvo kažkas nepaprasto. Hitleris sužavėjo Gebelsą.

Nuo 1926 m. iki pat 1945 m. gegužės 1 dienos, kai Hitleris nusižudė, Gebelsas buvo ištikimiausias jo pasekėjas, kuris nepasitraukė net Berlyno bunkeryje, kai nemaža dalis kitų nacių veikėjų bandė pabėgti į užsienį.

O kaip susiklostė politinė karjerą broliams Štraseriams? 1933-iaisiais paėmęs valdžią Vokietijoje, Hitleris kartu su NSDAP, nepaisant formaliai deklaruoto „nacionalsocializmo“ greitai ėmė vykdyti stambiesiems Vokietijos pramonininkams parankią politiką, kuri su socializmo idėjomis ar darbininkų klasės kova neturėjo nieko bendro. Otas Štraseris, pasipiktinęs Hitlerio veidmainyste, pasitraukė iš partijos, o Gregoras bandė kovoti. Tačiau Hitleris net atėmė iš jo vietą Reischstage, ir jam neliko nieko kito, kaip grįžti prie chemiko darbo. Visgi nacistai nemėgo palikti potencialių grėsmių ir per Ilgųjų peilių naktį, kai buvo susidorota ir su kitais opozicijos partijoje nariais, buvo nužudyti ir abu broliai Štraseriai. Tuo metu Gebelsas jau aktyviai darbavosi Hitleriui ir sveikino sprendimą „nukirsti ligos apimtą šaką“.

Kartu į ataką

1927 m. vasaros pradžioje Berlyne pasirodė paslaptingi plakatai su užrašais „Mes atakuojame liepos 4 dieną“. Jie sukėlė didelį susidomėjimą ir įvairiausių spėlionių. Tik vėliau paaiškėjo, kad „Ataka“ – tai naujas laikraštis, kurio redaktoriumi tapo Jozefas Gebelsas. Taigi pirmą kartą Vokietijoje buvo panaudota specifinė reklama, kuri dabar vadinama „tyzeriu“.

„Ataka“ buvo nacistų leidžiamas antikomunistinis ir antisemitinis laikraštis, kuris gyvavo iki pat karo pabaigos. Pradžioje jis leistas dviejų šimtų tūkstančių tiražu, tačiau jau po dešimtmečio jo tiražas išaugo septyniasdešimt kartų, o karo pradžioje siekė tris šimtus tūkstančių egzempliorių.

Gebelsas rašė vedamuosius į kiekvieną numerį ir tokiu būdu stengėsi formuoti žmonių nuomonę. „Ataka“ atitiko visus Gebelso veiksmingos propagandos kriterijus ir leidėjai visai nesijaudino, ar skelbiama medžiaga atitinka tikrovę. Tikslas buvo ne tiesa, bet kuo didesnis poveikis.

Veiksmingos propagandos bruožai

Oficialiai Propagandos ministru Gebelsas tapo tik po to, kai nacistai atėjo į valdžią. Tačiau ir iki tol jis daug dėmesio skyrė nacistinei propagandai. Jos išskirtinumas buvo tas, kad Gebelsas propaganda stengėsi paversti tikru mokslu. Pavyzdžiui, jis reikalavo nuolat analizuoti visų propagandos priemonių daromą poveikį ir pagal tai koreguoti veiksmus. Kai 1938 m. įvyko didžiausias ligtolinėje Vokietijos istorijoje antisemitinis išpuolis, žinomas kaip Krištolinė naktis, dauguma vokiečių sureagavo neigiamai. Deja, ne todėl, kad jie užjautė nukentėjusius žydus, tačiau vokiečių tautai buvo nepriimtina turto niokojimo, gadinimo idėja, net jei kalbama apie svetimą turtą. Tai Gebelsas įsidėmėjo ir griežtai prieštaravo prieš naujų „pogromų“ vykdymą.

Gebelsas taip pat buvo įsitikinęs, kad veiksmingoje propagandoje labai svarbu: supaprastinta žinia, apvalyta nuo visokių subtilybių, nes tik tokiu būdu galime tikėtis, kad ji bus suprasta taip, kaip norime; dėmesingumas detalėms – Gebelsas kiekvieną Fiurerio viešą kalbą ruošdavo kaip atskirą spektaklį, kuriame svarbi kiekviena detalė, net ir tai, kaip keisis saulės padėtis danguje; kartojimas – norima žinia turi būti įkyriai kartojama, net jei tai atrodo neskoninga; drąsa siekti tikslo bet kokiomis priemonėmis – nebijokime melo, nes, pasak Gebelso, kuo įžūlesnis melas, tuo lengviau žmonės juo patiki.

Gebelsas taip pat labai vertino sistemiškumą – propagandinės priemonės turi papildyti vieną kitą. Svarbi jo įžvalga, kad veiksmingiausia ta propaganda, kuri paliečia ne tik protą, bet ir jausmus. Taip pat daug dėmesio skyrė propagandinių pranešimų žodynui ir tvirtino, kad propaganda neturi būti pernelyg intelektuali, ją turi suprasti kiekvienas. Kuo propaganda primityvesnė, tuo veiksmingesnė.

Požiūris į radiją, kinematografą ir televiziją

Gebelsas buvo vienas didžiausių radijo gerbėjų visoje Vokietijoje. Jis nuolat tvirtino, kad radijas atveria nematytas galimybes bendrauti su žmonėmis ir perteikti jiems svarbias žinias, Tiesa, tam reikėjo, kad dauguma vokiečių namuose turėtų radijo imtuvus. Tad vienas pirmųjų Gebelso, kaip Propagandos ministro, žingsnių buvo reikalavimas gamintojams, jog būtų pradėti leisti pigūs radijo prietaisai, kurie netrukus įgijo „Liaudies imtuvų“ pavadinimą. Jie buvo patogūs Gebelsui ir tuo, kad per juos galima buvo klausytis tik Vokietijos radijo. Abonimentinis mokestis už radijo imtuvą namuose tebuvo dvi markės ir labai greitai Vokietija tapo labiausiai radiofonizuota valstybe pasaulyje.

Gebelsas kruopščiai kontroliavo, kas transliuojama per radiją ir labai stengėsi ugdyti „teisingus vokiečius“. Taip pat atsirado naujas žanras – ilgos politikų kalbos per radiją. Jos buvo puikus ideologizacijos įrankis.

Gebelsas labai vertino kinematografą, artimai bendravo su Vokietijos režisieriais ir reikalavo, kad jie kurtų propagandinį kiną. Tiesa, su Leni Ryfenštal Gebelso santykiai nesusiklostė, tačiau būtent jo įsakymu buvo sukurti tiek meniniai, tiek dokumentiniai filmai, kurie labai prisidėjo prie visuomenės prielankumo nacizmui ugdymo.

Visai kitoks buvo Gebelso santykis su televizija. Jis nemanė, kad televizija gali tapti geru politinės komunikacijos įrankiu ir buvo įsitikinęs, kad ji skirta nebent pramogoms. Tokį įsitikinimą sustiprino keli nevykę bandymai per televiziją transliuoti Fiurerio kalbas. Tačiau jos nebuvo tokios įtaigios, kaip klausantis gyvai ar per radiją. Pats Hitleris susikrimto, pamatęs, kaip jis atrodo televizijos ekrane. Visa tai lėmė, kad būtent televizija nacistinėje Vokietijoje buvo mažiausiai ideologizuota medija.

Viešas knygų deginimas

1933 m. gegužės 10 dieną Berlyne Operos aikštėje užsiliepsnojo laužas, kuriame buvo sudegintos dvidešimt tūkstančių knygų. Renginio sumanytojas ir pagrindinis veikėjas buvo naujasis Propagandos ministras Gebelsas. Mesdamas į laužą knygas, jis įvardindavo, kokią esą žąlą jos kelią. Pavyzdžiui, degindamas Remarko knygas, Gebelsas tvirtino, kad jos išdavikiškai parodo vokiečių kareivius ir juos demoralizuoja. Šią kraupią akciją transliavo radijas, buvo daug televizijos operatorių, Panašūs gaisrai tuo pat metu suliepsnojo ir dar dvidešimt dviejuose Vokietijos miestuose.

Gebelso įsitikinimu, toks reginys turėjo aiškiai pademonstruoti, kad kultūra turi tarnauti politikai. Dar prieš knygų deginimą buvo sudarytas specialus „juodasis sąrašas“, į kurį pateko devyniasdešimt keturi vokiečių ir trisdešimt septyni užsienio autoriai. Tądien liepsnojo Marselio Prusto, Ernsto Hemingvėjaus, Tomo Mano, Bertoldo Brechto, Ericho Marijos Remarko, Alberto Einšteino, Džeko Londono, Maksimo Gorkio, Vladimiro Majakovskio ir kt. darbai.

Stebuklingas ginklas

1943 m. birželio 15 d. Gebelsas, kreipdamasis į miną, pareiškė, kad artėja keršto valanda. Taip jis reagavo į vis dažnėjančius sąjungininkų antskrydžius, kurie demoralizavo vokiečius. Gebelso kalbos pagrindinė mintis buvo tezė, kad jau neilgai britai džiaugsis, nes netrukus Vokietija galės panaudoti itin galingą ginklą, kuris nulems karo baigtį ir su kaupu atkeršys už visus vokiečių praradimus.

Ši žinia buvo labai reikalinga vokiečiams, kuriuos vis labiau apėmė neviltis, kad karas krypsta visai ne taip, kaip žadėta, jog priešininkų antskrydžiai padaro vis daugiau žalos. Todėl nenuostabu, kad naujo ginklo kūrimas tapo viena svarbiausių temų ne tik Gebelso, bet ir kitų nacių lyderių kalbose. Tačiau, nors inžinieriai mosavo brėžiniais ir teigė, kad jau netrukus galima bus kurti stebuklingą ginklą, procesas labai užsitęsė. Britai ir amerikiečiai pasistengė, kad kalbos apie „stebuklingą ginklą“ taptų netgi pajuokų objektu. Tai itin siutino Gebelsą. Prireikė beveik metų, kol pagaliau į Didžiąją Britaniją būtų paleista pirmoji „F1“ raketa. Ji iš tiesų buvo įspūdinga: svėrė trylika tonų, buvo penkiolikos metrų ilgio ir galėjo skristi penkis šimtus kilometrų. Ji sprogo netoli Londono. Gebelsas įdėmiai laukė pranešimų apie Anglijoje kilusią paniką, tačiau, nepaisant to, kad raketos sprogimas iš tiesų buvo labai įspūdingas, britai nepanikavo. Tuo labiau, kad tol, kol bus pagamintos kitos tokio tipo raketos dar teko palaukti ir galiausiai jos netapo „stebuklingu ginklu“, nors į Didžiąją Britaniją iš viso buvo paleista net tūkstantis tokio tipo raketų ir jos pražudė apie dešimt tūkstančių žmonių, sugriovė daug pastatų. Jų didžiausias trūkumas buvo tai, kad negalima tiksliai nutaikyti. Nors buvo taikyta į Londoną, tačiau nė viena raketa tiksliai į miestą nepataikė.

Totalinio karo pradžia

Stalingrado mūšis turėjo ypatingą reikšmę Antrajam pasauliniam karui. Jį labai sureikšmino pats Hitleris, kuris buvo įsitikinęs savo pergale ir prognozavo, kad po jos Sovietų Sąjungai bus „perlaužtas stuburas“. Tačiau mūšis pakrypo visai ne ta linkme, kaip tikėjosi Hitleris ir tai varė jį į neviltą. Iškilo klausimas, kaip apie nuostolius pranešti vokiečiams, kurie šventai tiki savo Fiureriu? Galima teigti, kad iki pat Stalingrado mūšio Hitleris Vokietijoje buvo nekritikuojamas. Visiems jo veiksmams buvo atrandami paaiškinimai ir jis buvo labai populiarus. Tačiau virš Vokietijos pradėjo skraidyti priešiški bombonešiai, o iš Rytų fronto pasiekdavo vis prastesnės žinios. Dar, kaip tyčia, buvo paskelbta apie vokiečių pralaimėjimą Šiaurės Afrikoje.

Pradžioje nacistai pasirinko strategiją – pranešti apie pralaimėjimus, bet tokius pranešimus iliustruoti sukurtais pasakojimais apie vokiečių karių heroizmą prie Stalingrado. Jie viešai buvo lyginami su Spartos kariai, susikovusiais su daug kartų didesne priešų kariuomene. Tačiau po to, kai paaiškėjo, kad į Sovietų Sąjungos nelaisvę pateko visa Šeštoji Armija, su daugybe karių ir amunicijos. Hitleris galutinai pasiuto ir nusprendė viešai apie tai nekalbėti. 1943 m. prieš keturiolikos tūkstančių klausytojų auditoriją teko atsistoti Jozefui Gebelsui. Jo ilga, daugiau nei dvi valandas trukusi kalba buvo transliuojama per radiją. Kalbėjo jis meistriškai, kalbos metu uždavė dešimt klausimų klausytojams ir pavadino tai „tautos plebiscitu“. Akivaizdu, kad minia vieningai ir griežtai pritarė viskam, ką sako Gebelsas. Teigiama, kad, išklausęs Gebelso kalbą, Hitleris ją nuoširdžiai sveikino ir vadino tikru „šedevru“.

Kalbos esmė buvo totalaus karo paskelbimas. Gebelsas paragino pradėti visuotinę mobilizaciją. Visos moterys iki penkiasdešimt metų turėjo eiti dirbti į fabrikus, kurie aptarnavo fronto poreikius, o visi vyrai turėjo eiti kariauti. Net ir paaugliai ar pensininkai. Nors totalus karas buvo svarbus tautos sutelkimo požiūriu, tačiau, pasak ekspertų, jis nedavė daug naudos, kalbant apie karinį aspektą. Vokiečių kariuomenei šiame etape ne tiek trūko kiekybės, kiek kokybiško vadovavimo, gynybinių užkardų statymo ir tikėjimo galutine sėkme, Net ir pats Hitleris skeptiškai žiūrėjo į totalinį karą, tačiau šiuo atveju propagandos ministras sugebėjo primesti savo poziciją net ir pačiam Fiureriui.

Mirtis bunkeryje

1945 m. balandžio 22 d. vakarą Gebelsas su visa šeima paliko savo butą Berlyne ir išvažiavo į bunkerį. Čia vyko pasitarimai, ateidavo lankytojai, tačiau normali komunikacija su likusia Vokietijos dalimi buvo prasta. Vienintelė viltis buvo generolo Venko armija, kuri esą galėjo atblokuoti miestą ir prasiveržti į Berlyną. Hitleris griežtai atsisakė palikti Berlyną ir važiuoti į Vokietijos pietus, bet neprieštaravo, jei kiti tai norėtų daryti.

Geringas nusprendė, kad atėjo laikas perimti valdžią iš Hitlerio. Formaliai jis buvo antrasis žmogus Vokietijoje ir, jei Hitleriui būtų kas atsitikę, būtent jam turėjo atitekti vado postas. Geringas pasiuntė į bunkerį Hitleriui telegramą, kurioje reikalavo jam perduoti visus įgaliojimus. Hitleris tai įvertino kaip šlykščią išdavystę ir oficialiai pašalino Geringą iš partijos, atėmė visus apdovanojimus ir paskelbė mirties nuosprendį. Tuo pat metu Hitleris Vokietijos šiaurėje susitiko su švedų pasiuntiniu ir prašė jo tarpininkauti, kad vakariečiai sąjungininkai priimtų Vokietijos kapituliaciją. Tačiau sąjungininkai buvo nutarę kovoti iki galo.

Bunkeryje apsilankė Špejeris ir prisipažino Hitleriui, kad sąmoningai nepakluso įstatymui sunaikinti visus strategiškai svarbius statinius. Hitleris reagavo stebėtinai ramiai. Jis pareiškė, kad jau apsisprendė nusižudyti ir prašo tik vieno, kad jo kūnas būtų sudegintas, jog neatitektų priešui. Gebelsas sveikino tokį sprendimą, bet Bormanui jis nepatiko. Pastarasis norėjo kaip nors išgyventi. Lakūnė Hana Reič į praktiškai rusų užimtą Berlyną atskraidino feldmaršalą Riterį von Greimą, kurį Hitleris paskyrė aukščiausiu kariniu vadu. Galiausiai bunkeryje liko Hitleris su Eva Braun, Gebelso šeima ir keletas patarnautojų. Hitleris su Eva Braun dar surengė santuokos ceremoniją, kurioje liudininkais buvo Jozefas ir Marta Gebelsai. Paskui abi šeimos jausmingai atsisveikino. Hitleris dar įteikė įsakymą, kad po savo mirties skiria kancleriu Gebelsą.

Pirmiau nusižudė Hitleris ir Eva Braun. Tada Gebelsas sugirdė visiems savo vaikams ir žmonai nuodų, o pats nusišovė. Jis liko ištikimas savo Fiureriui iki galo. Slapstytis jis nematė prasmės, Gebelso visas gyvenimas buvo suaugęs su politine veikla ir be jos neturėjo prasmės.