2010 metais sulaukiau ypatingo įvertinimo. Sugiharos fondas – „Diplomatai už gyvybę“ mane paskelbė metų Tolerancijos žmogumi. Šiandien iš daugelio žmonių atminties veikiausiai išsitrynė anuometinis kontekstas. Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse vyko „kryžiaus žygis prieš Sorošą“ ir jo finansuojamus Atviros visuomenės centrus. Lietuvoje vis dar veikia Atviros Lietuvos fondas, tačiau jo vaidmuo nepalyginamai sumažėjo. Na, o prieš du dešimtmečius tai buvo svarbiausias Lietuvos europeizacijos ir atviresnio mąstymo ugdymo šaltinis. Net ir aršiausi dabartiniai Sorošo kritikai už savo išsilavinimo plotį turėtų būti dėkingi ALK knygoms, ALF bibliotekai ir čia rengtoms diskusijoms.

Respublikos leidinių grupė, tuo metu dar kažkiek politiškai įtakinga, persekiojo „sorosologus“. Tuo pat metu pradėjo kauptis antisemitizmo debesys. Egzistuoja taisyklė, kad antisemitizmo nuodai pradedami skleisti įvertinus, kad visuomenėje daug įtampų ir galima sukelti chaosą. Ryškiausiai anuomet smogė Tomkaus ciklas apie tai, kad pasaulį valdo gėjai ir žydai, iliustruotas nacistų propagandos naudotais piešinukais.

Beje, dabartinis įtakingiausias Prezidento patarėjas, kiek pamenu, buvo vienas įtakingiausių anuometinėje Respublikos leidinių grupėje. Na, bet kiekvienas renkasi ir aš neabejoju, kad visi mūsų pasirinkimai turi padarinius.

Po Tomkaus smūgio, pasirodė, kad prieš chamus ir neapykantos kurstytojus kovoti demokratinėje visuomenėje labai sunku. Jie garsiai plyšauja apie žodžio laisvę, kurią supranta kaip teisę nekęsti ir kurstyti smurtą. Negalėjau nereaguoti. Bandžiau kreiptis į Prokuratūrą, bet man buvo paaiškinta, kad nesu nukentėjęs asmuo, nes nesu nei žydas, nei gėjus. Bent jau į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją pavyko prasimušti, kur teko dalyvauti bent keliose atgrasiose diskusijose su Tomkumi.

Parašiau tekstą „Aš esu žydas ir gėjus“. Džiaugiuosi, kad pamačiau – nesu vienas, vis daugiau ir drąsiau pradėjo žmonės reaguoti. Rašiau tikrai ne dėl to, kad gaučiau Tolerancijos žmogaus titulą. Tačiau man tai buvo svarbus įvertinimas, nes jis tapo pripažinimu, kad tolerancija nėra pasyvus stebėjimas ir nereagavimas, kai skaudinami žmonės, kai kuriami neapykantos objektai.

Nuo to laiko griežtai nebendrauju su Respublikos leidinių grupe. Nors joje iki šiol, kiek žinau, esu pašiepiamas, išjuokiamas. Na, o prieš pusantro dešimtmečio „Vakaro žinios“ ir „Respublika“ labai norėjo mane „sudoroti“, bet marginalizavo tik save.

Atrodė, kad labai skaudus pūlinys sprogo ir mes nebenupulsime atgal. Nuoseklesnis ir aktyvesnis tapo švietimas, pasakojantis apie prarastą, išžudytą Lietuvą, apie Holokaustą, aktyviau buvo atstatinėjamas žydų paveldas. Išaugo jaunos kartos, gerokai tolerantiškesnės ir laisvos nuo ksenofobijos užkrato.

Tačiau kova už valstybės, proto ir širdies laisvę niekada nesibaigia. Ypatingai kai prasideda sunkūs išbandymai. Daug dalykų, apie kuriuos sakėme – niekada daugiau – pastaraisiais metais išryškėjo siaubingais pavidalais. Taip pat ir antisemitizmas. Nesu tikras, kiek pačiam Tomkui, Žemaitaičiui ar panašiems veikėjams rūpi žydai. Tačiau tai žmonės, kurie mielai atlieka nuodų išmetimo į visuomenę vamzdžio funkciją. Nes vienintelis būdas užgrobti daugiau galios, save sureikšminti – tai sukelti moralinę paniką, sumaištį, auginti ir išnaudoti žmonių baimes.

Antisemitizmas visais laikais buvo niekšiškiausias neapykantos išsiveržimas, nes jo reiškėjai niekuo nerizikavo, galėjo pasijusti geresniais nei kiti, galėjo prieš save ir kitus pateisinti tamsiausio gaivalo proveržį.

Šiandien ir vėl esame išbandomi neapykantos kurstytojų – pasitelkiant vienos talentingos rašytojos įvardijimą – mirties valgytojų. Atlaikysim? Atsakymas yra labai asmeniškas. Kiekviename iš mūsų yra du vilkai. Būtent dėl to neapykantos kurstymas yra toks pavojingas, nes baisi žinia yra ta, kad potencialiai kiekvienas gali jam pasiduoti. Tereikia savo „tamsųjį“ vilką gerai pamaitinti.

Kita vertus, tikiu, kad mes, nors ir gerokai mažiau nei derėtų, bet kažką sugebame išmokti iš praeities klaidų ir baisybių. Mes neturime teisės atiduoti valstybės mirties valgytojų malonei. Ir tai ne kurios nors partijos, bet visų laisvų ir sąžiningų žmonių reikalas.

Svarbiausia, kad aiškiai suvoktume ir kitiems sugebėtume perteikti tiesą: antisemitizmo nuodai žudo, jie nėra pokštas, nekalta išdaiga. Ir kiekvienas iš mūsų atsakingas, kad niekada Lietuvoje neišauštų jokių niekšų aušra.

Tikroji tolerancija yra jokios tolerancijos neapykantai ir niekšams.