Suprantu, kad mažai prasmės stebėtis kitomis partijomis. Ne veltui sakoma, kad lengviau pamatyti krislą kito akyje, nei visą rąstą savojoje. Tačiau, kadangi buvo paskelbtos socialdemokratų pastabos dėl pirmųjų naujosios kadencijos Seime metų, leidžiu sau trumpai išsakyti savo nuostabą su kartėlio prieskoniu.
Iki šiol esu įsitikinęs, kad socialdemokratai yra kur kas solidesnė jėga, nei darbiečiai, karbauskininkai, Regionų partija ar naujai buriamas Sauliaus Skvernelio darinys. Vis dar tikiu, kad šios partijos nariai turi stipresnius vidinius saugiklius nuo antivalstybio populizmo ir, nors tai skamba kiek paradoksaliai, didesnį imunitetą Putino propagandai, kurios atgarsių apstu darbiečių, regionininkų ar karbauskininkų retorikoje.
Paradoksalu, kad šiandien tai partija, kuri labiausiai imituoja Prezidento politinį elgesį, kuriai daug labiau rūpi reitingų spindesys, nei programiniai įsipareigojimai ar net, drįstu sakyti, valstybės reikalai.
Pasaulinėje socialdemokratijoje ypač svarbios temos yra moterų ir vyrų lygybė, seksualinių mažumų teisės, pagalba skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms. Visa tai galite atrasti ir LSDP rinkimų programoje ar Vilijos Blinkevičiūtės veikloje Briuselyje.
Tačiau, kai Vilija sugrįžta į Lietuvą, ji radikaliai pasikeičia. Prasideda flirtas su antivakseriais, aptakios kalbos apie tai, kodėl opozicija neturi palaikyti jokių valdančiųjų siūlymų, net jei jie visiškai atitinka socialdemokratų programą.
Ar neparadoksalu, kad LSDP pirmininkė Europos Parlamente balsuoja už radikalų siūlymą, kad visos ES valstybės turėtų pripažinti lyčiai neutralios santuokos egzistavimą, tačiau tik keli LSDP frakcijos nariai Lietuvoje palaikė kompromisinį Partnerystės įstatymą. Beje, jau kitą savaitę socialdemokratai rengia diskusiją apie LGBT teises, tačiau, kai jų frakcijos atstovai buvo paklausti, ar keičiasi jų požiūris į partnerystės įteisinimą, gal gali pasiūlyti pataisų, kurios leistų jiems balsuoti „Už“, buvo atsakyta, kad tai nepopuliari tema ir ponų Bičiūno, Targamadzės bei kitų nuomonė nesikeičia. Geriausiu atveju, įstatymą parems ir toliau keli frakcijos nariai.
Ne mažiau įdomi situacija ir dėl dekriminalizacijos. Dabartinis frakcijos seniūnas G. Paluckas, kandidatuodamas į Seimą, tvirtai gynė dekriminalizacijos principą. Tačiau visa frakcija per įstatymo priėmimą balsavo sutartinai – niekas nepalaikė.
Dar galima paminėti smurto artimoje aplinkoje klausimus. Panašu, kad ir čia Dovilė Šakalienė išlieka „balta varna“.
Socialdemokratų reitingai kyla. Deja, ne dėl to, kad jie turi aiškią politinę alternatyvą, bet dėl to, kad jie primena plastiliną, iš kurio kiekvienas gali nusilipdyti jam patinkančias figūras. Panašiai kaip su žymiąją Prezidento „gerovės valstybės“ programa.
Galiu suprasti Seimo socialdemokratus, nusprendusius visą kadenciją skirti reitingų auginimui, o jau paskui parodyti, ką sugeba. Tačiau tokia strategija turi silpnų vietų. Drungnumas tik kurį laiką atrodo nuosaikumu, – paskui pradeda pabosti ir priminti silpnadvasiškumą. Kitas dalykas – vargu, ar amžinai galima būti vienokiais Briuselyje ir Strasbūre, kitokiais Lietuvoje.
Suprantu, kad tiek Nausėda, tiek Blinkevičiūtė ramina save, žiūrėdami į reitingus. Tačiau pasaka apie „Miegančiąją gražuolę“ pamokanti. Karalienė ten džiūgavo, girdėdama veidrodėlio liaupses, kol viena dieną išgirdo, kad atsirado dar gražesnė moteris… Reitingai yra neblogas indikatorius, tačiau nepatikimas draugas.