Gyvename žodžių infliacijos laikais. Jei suskaičiuotume, kiek žodžių pasakome kiekvieną dieną – nustebtume, jog tiek daug. Visgi problemos kyla ne tiek iš žodžių gausos, bet iš to, jog labai daug žodžių, kuriuos pasakome, tėra tuščiaviduriai, mes juos traukiame ne iš širdies, bet iš kišenių. Taip pat ir su garbės žodžiu, kiekvienu pažadu ar priesaika – mes tiek lengvai pasižadame ir tiek menkai jaudinamės, kai pažado netesime, tarsi pažadas tebūtų visiškai nereikšmingas niekutis. Tačiau tiesa ta, kad ten, kur ištirpsta pažado svoris, ten ir žmonės virsta tik tuščiaviduriais įvaizdžiais.
O juk žinome, kad viskas kažkada prasidėjo nuo vieno Žodžio, kuris buvo pas Dievą, ir viskas per Jį atsirado. Tai Žodis, kuris kuria mūsų pasaulį, kuris suteikė Adomui ir Ievai gyvastį, be kurios kiekvienas tebūtume sauja pelenų.
Yra ir kiti kuriantys Dievo žodžiai. Pavyzdžiui, Sandoros žodžiai. Kiekviena Dievo Sandora su žmogumi – tai dar vienas Jo pažadas. Mes daugybę kartų laužėme ir laužome susitarimą su Kūrėju, nesilaikome savosios sutarties dalies, tačiau Jis lieka ištikimas ir kantriai mus moko ištikimybės.
Kiek esame linkę mokytis? Kiek esame linkę prisiimti atsakomybę už kiekvieną pasakytą žodį? Kiek mes savo žodžiais kuriame pasaulį, o kiek griauname? Kiek mūsų žodžiai atveria, kiek užstoja pasaulio tiesą? Ar ne paradoksalu, kad šiandien, kai prezidentai, parlamentarai, sutuoktiniai taip lengvai išsižada savo priesakų, bene skrupulingiausiai pasakytas žodis vertinamas kalėjimo pasaulyje? „Ar atsakai už tai, ką sakai?“ – tarp kalinių labai paplitęs klausimas. Taip, tarp kalinių, nes čia gyvenimas vėl įgauna tą svarumą ir apčiuopiamumą, kurio netenka šiapus kalėjimo sienų. Negi laisvės svorį gali suprasti tik tas, kuris jos neteko? Negi garbės jausmas šiandien yra nugrimzdęs į patį dugną.
O mes? Tie, kurie piktinasi, apgailestauja, jog „garbės žodis“ nieko nebereiškia – ką jis reiškia mums patiems? Kiek gyvenime esu kam nors kažką pasižadėjęs? Taip, pažadų būna visokių. Pavyzdžiui, pažadas žmonai būti ištikimam ir būti su ja kartu visuose džiaugsmuose ir negandose. Tai pažadas, kurį priimu labai rimtai. O kiti pažadai, kurių daugumą daliju lengva ranka? Pavyzdžiui, pažadas parašyti straipsnį? Kai buvau paprašytas pasidalyti mintimis apie „garbės žodžio“ nuosmukį, lengvabūdiškai pažadėjau. Ai, dar vienas iš gausybės pažadų. Net jei neištesėsiu – juk neužmuš. O kaip su „garbe“? Juk kiekvienas pažadas kartu yra ir garbės žodis. Ne tik garbės, tai atkartojimas to Žodžio, per kurį viskas buvo sutverta, tai atkartojimas Sandoros žodžių. Juk pasakyta – tas, kas neištikimas mažuose dalykuose, tas negali būti ištikimas dideliuose. Viskas prasideda nuo mažo paslydimo, menko akmenėlio kelyje.
Ne, tikrai nė vienas nesame superherojai, kurie niekada nepaslysta. Daugybę kartų įsitikinome, kokie silpni, riboti ir išderinti esame. Esame tik nuodėmingi žmonės. Tai kodėl turime graužtis dėl kažko, ko netesėjome? Juk, garbės žodis, manėme, kad pavyks, juk nenorėjome nieko blogo…
Tačiau, kai kalbame apie pažadą, priesaiką, laidavimą garbės žodžiu, tai nėra stiprybės ar silpnybės, bet veikiau mūsų žmogiškojo orumo klausimas. Šis orumas, kuris dažniau ne visai tiksliai vadinamas garbe, nėra mūsų nuopelnas, bet pati brangiausia Kūrėjo dovana. Tai kartu ir mūsų panašumo su Juo sritis, laisvės sfera. Kiekvienas įsipareigojimas, pažadas ne varžo laisvę, bet suteikia jai stuburą. Kiekvieną kartą, kai laikomės žodžio, mes esame panašūs į Kūrėją. Kiekvieną kartą, kai sulaužome žodį, mes paniekiname tą, kuris išlieka ištikimas iki galo.
Tik kiek šiandien žmonėms tai svarbu? Į ką mes norime būti panašūs? Ar tikrai į Išganytoją, paskui kurį reikia brautis per erškėčius, o gal geriau į tuos superherojus, gyvenančius pagal principą – išbandyk viską, kiekviena riba – tai prakeiksmas. Kaip ir kiekvienas pažadas. Juk bet kuri ištikimybė – tai kitų galimybių apmarinimas. O garbė? Garbinga yra laimėti, – šnabžda šių laikų demonas. Jėzaus egzekucijos būdas buvo pats negarbingiausias pagal ano meto supratimą. O kiek jaučiame, jog garbės reikalas viešai išpažinti, kad esu pasiryžęs Juo sekti, net jei kitiems tai atrodys beprotybė?
Kai „garbės žodis“ tampa tik muilo burbulu, nenuostabu, jog taip dažnai pradedame girdėti pačias įvairiausias priesaikas, pažadus. Pažadai pradeda skimbčioti it smulkios monetos kišenėje.
Tik, deja, už jas nieko negalima nusipirkti.. O gal ne „deja“, bet „laimei“. Juk kai pažadas ar „garbės žodis“ galutinai praras savo rinkos vertę, gal tada, kai suprasime, jog virtome tuščiaviduriais įvaizdžiais, jog prasmegome į vienatvės dugną, mes pagaliau išvysime, kad visa, ką turime, tėra Jo pažadas ir ištikimybė. Gal bent tada prabus noras paprasčiausiai būti žmonėmis, ir mes nekalbėsime apie garbę, bet būsime garbingi, nes tik tokie gali būti tie, kurie žino, kad yra vienintelė ir nepakartojama Viešpaties svajonė.
Fragmentas iš knygos ANDRIUS NAVICKAS. PADORIOS POLITIKOS PRINCIPAI. VILNIUS: AŠTUNTOJI DIENA. 2016