Nepamenu kada pirmą kartą sužinojau apie tremtis. Man regis, kad apie „miško brolius“ išgirdau pirmiau. Tiesa, nors pasakojimuose apie jų apsilankymus nė karto neišgirdau žodžio „banditai“ apie juos buvo kalbama su užuojauta ir pagarbiai, tačiau, suprantu, mano giminė nebuvo karinga. Buvusius partizanus sutikau jau Atgimimo laikotarpyje.

Tuo tarpu pasakojimai apie tremtį veikiausiai pradėjo smelktis per mamos giminės susitikimus. Suvažiuodavo daugybė dėdžių ir tetų, labai garsiai kalbėdavo ir jaučiau didžiulę bendrystės jėgą.

Nustebau, kai Kulautuvoje gyvenantis dėdė viešai pasakė, kad sunkiausia grįžus buvo su lietuviais ir jų priešiškumu…

Tada pradėjau dėlioti – sugrįžus? Kodėl apie sovietinę valdžią visi kalba ironiškai ir kaip apie kažką svetima?

Mano mamos giminės dvi tetos keliavo prie Laptevų jūros, kiti keliavo į Igarką ar dar kitur. Jau vėliau tėtis prasitarė, kad jo tėvas, kaip politinis kalinys, keliavo į Vorkutą, iš kur po metų atėjo pranešimas apie mirtį.

Iki šiol man galvoje maišalynė ir negalėčiau atsakyti, kuo skiriasi įvairios tremties vietos. Jas visas apgaubia Sibiro sąvoka. Nors ir iš pasakojimų žinau, kad labai daug kas priklausė nuo to, kur patekdavai.

Iš viso mamos giminėje ištremtų buvo beveik dvi dešimtys vyrų ir moterų. Absoliuti dauguma grįžo, iškentę visus išbandymus. Tragiškiausia – mano mamos brolio Geručio istorija – jis dingo kažkur taigoje.

Tremtis gerokai paveikė visų sveikatas. Dėdžių, tetų, senelio veide mačiau ir ypatingą raukšlę, kurią turi tik tie, kurie iškentė tai, apie ką garsiai nekalbama, nes žodžiais to neperteiksi. Niekas po tremties nebegalėjo grįžti namo. Giminė išsibarstė, bendra patirtis suaižėjo.

Nebuvau joks disidentas. Nebent nedideliuose dalykuose – nestojau į komjaunimą, važiuodamas į šachmatų varžybas, kai vaikščiodavome po miestelius, demonstratyviai priklaupdavau bažnyčioje, Vilniuje kartu su močiute, eidavau į šv. Mikalojų, o Pirmai komunijai pasirengiau Kulautuvoje. Tačiau visada žinojau, kad okupacija yra laikinas dalykas. Tiesa, išsivadavimą įsivaizdavau, kaip ginkluotą sukilimą – Sąjūdžio „dainuojančios revoliucijos“ sėkmė mane nustebino.

Ką šiandien man reiškia Vilties ir gedulo diena? Tikrą gedulą, jog buvo sudaužyta į schemas neįtelpanti tikrovė ir dar kartą istorija virto trauma, kurios padarinius jaučiame, net jei to nenorime pripažinti.

Viltis. Jie mano dėdės ir tetos tai iškentė, – kaip galiu sakyti, jog dabar per sunku, išbandymų per daug? Ir dar… Dažnai didžiausi išbandymai yra ne išorėje, o viduje. Turiu galvoje ir tuos sovietinės Lietuvos gyventojus, kurie iš Sibiro sugrįžusius tautiečius neretai pasitiko prasčiau, nei jie buvo sutikti tolimame Sibire.

Nemėgstu pompastiškų minėjimu su proginėmis kalbomis. Kiekviena karta turi savo misiją ir savo kovą. Mes nesirenkame laiko kada gimti, bet esame atsakingi už tai, kaip elgiamės tame laike, kuris mums skirtas. Juk didžiausias pralaimėjimas – prarasti žmogiškumą. Ištremti mano giminaičiai pralaimėjimo išvengė. Dėl to labai džiaugiuosi ir priimu tai kaip įsipareigojimą.

(Iliustracijos autorė Saulė Palaitytė 15 m.)