Vis bandau suprasti, kas yra tas nuodų šaltinis, kuris neleidžia mums vienam kitą priimti ar net mylėti. Praeities traumos, žaizdos, kurios gimdo nesaugumo jausmą. Kiek suprantu, būtent tas nesaugumas, nepasitikėjimas, trukdantis priimti kitą, krikščionybėje ir vadinamas gimtąja nuodėme. Blogiausia, kad patys pradedame neatpažinti savo tikrųjų poreikių, statome perteklinius gynybinis pylimus, gindamiesi nuo menamų priešų ir nepastebime to, kas iš tiesų skurdina ir griauna.
Vis bandau suprasti, kas yra tas nuodų šaltinis, kuris neleidžia mums vienam kitą priimti ar net mylėti. Praeities traumos, žaizdos, kurios gimdo nesaugumo jausmą. Kiek suprantu, būtent tas nesaugumas, nepasitikėjimas, trukdantis priimti kitą, krikščionybėje ir vadinamas gimtąja nuodėme. Blogiausia, kad patys pradedame neatpažinti savo tikrųjų poreikių, statome perteklinius gynybinis pylimus gindamiesi nuo menamų priešų ir nepastebime to, kas iš tiesų skurdina ir griauna.
Tuo pat metu kiekvienas esame pašauktas šventumui, kuris nėra kokios nors paradinės uniformos dėvėjimas, bet, paprastai, plaukimas prieš pasaulio logikos srovę, renkantis ne galia, bet autentiškumą, ne saugumą, o santykį.
Lapkričio pirmosios dienos, regis, turėtų išmokyti tikrosios ramybės – kvietimas šventumui ir mūsų mirtingumo priminimas. Nuogi gimstame, nuogi paliksime šį pasaulį. Kaip vienoje iš pirmųjų homilijų paskelbė popiežius Pranciškus: „Įkapės neturi kišenių.“
Tai dėl ko konkuruojame? Kuo nepasidaliname? Kas trukdo kitą priimti su meile?
Puikiai suprantu, kad nepakanka pasakyti – gyvenkime draugiškai – ir viskas pasikeis. Šventasis Augustinas rašė, kad tikroji taika nėra vien karo nebuvimas, tai teisinga ramybė. Pastaroji nėra abejingumas, pasyvumas, bet dėkojimas ir pasitikėjimas.
Kiek tokia teisinga ramybė galima visuomenėje, kur nesutariame praktiškai dėl visko, kurioje tarpsta sąmokslo teorijos ir net mirtis nesukrečia, nesupurto? Nežinau. Puikiai suprantu, kad visi, taip pat ir aš, kažkiek prisidėjome prie to, kad įklimpome į nesusikalbėjimo pelkę. Kita vertus, būčiau nesąžiningas, jei sakyčiau, jog nepykstu ir nejaučiu apmaudo tiems, kurie, mano įsitikinimu, skleidžia ir platina melagienas, kurios ir virsta nuodais. Tačiau dauguma jų įsitikinę, kad „demaskuoja valdžios sąmokslą“. Štai neseniai labai nuliūdino jauna talentinga mergina, Feisbuke pasidalinusi nuostaba: „kodėl visi taip lengvai pasiduoda skiepų genocidui?“
Nežinau kokia prasmė diskutuoti ir su tais, kurie tvirtina, kad institucinės Bažnyčios galios pasaulyje augimas ir yra mūsų, krikščionių, tikslas.
Kita vertus, matau ir tai, kad daug žmonių baiminasi, jog iš jų bus atimta įprasta brasta, kuria jie vaikšto globalioje kasdienybėje. Ši brasta – tai tvirtos taisyklės ir ne vienos kartos puoselėti įsitikinimai.
Pasitikėjimą galima būtų auginti, ieškant tų dalykų, dėl kurių sutariame. Tačiau pandemijos situacijoje tiltai nebesugeba sujungti paralelinių tikrovių. Tuo labiau, kad gyvename „saviškių spiečiuose“ ir dūzgimas savo „burbule“ nėra dialogas.
Surašiau savaime aiškius dalykus ir, tiesą sakant, negaliu pasiūlyti nei išeities, nei moralo. Kiekvienas turime nukauti drakoną savyje ir šio vienintelio tikrai svarbaus žygdarbio negali kompensuoti net ir labai ilgas žmonių, kuriuos „bandėme demaskuoti ir perauklėti“ skaičius.
Tuo pat metu kiekvienas esame pašauktas šventumui, kuris nėra kokios nors paradinės uniformos dėvėjimas, bet paprastai plaukimas prieš pasaulio logikos srovę, renkantis ne galia, bet autentiškumą, ne saugumą, bet santykį.
Lapkričio pirmosios dienos, regis, turėtų išmokyti tikrosios ramybės – kvietimas šventumui ir mūsų mirtingumo priminimas. Nuogi gimstame, nuogi paliksime šį pasaulį. Kaip vienoje iš pirmųjų homilijų paskelbė popiežius Pranciškus: „Įkapės neturi kišenių.“
Tai dėl ko konkuruojame? Kuo nepasidaliname? Kas trukdo kitą priimti su meile?
Puikiai suprantu, kad nepakanka pasakyti – gyvenkime draugiškai ir viskas pasikeis. Šventasis Augustinas rašė, kad tikroji taika nėra vien karo nebuvimas, tai teisinga ramybė. Pastaroji nėra abejingumas, pasyvumas, bet dėkojimas ir pasitikėjimas.
Kiek tokia teisinga ramybė galima visuomenėje, kur nesutariame praktiškai dėl visko, kur tarpsta sąmokslo teorijos ir net mirtis nesukrečia, nesupurto? Nežinau. Puikiai suprantu, kad visi, taip pat ir aš, kažkiek prisidėjome prie to, kad įklimpome į nesusikalbėjimo pelkę. Kita vertus, būčiau nesąžiningas, jei sakyčiau, jog nepykstu ir nejaučiu apmaudo tiems, kurie, mano įsitikinimu, skleidžia ir platina melagienas, kurios ir virsta nuodais. Tačiau dauguma jų įsitikinę, kad „demaskuoja valdžios sąmokslą“. Štai neseniai labai nuliūdino jauna talentinga mergina, Feisbuke pasidalinusi nuostaba: „kodėl visi taip lengvai pasiduoda skiepų genocidui?“
Nežinau, kokia prasmė diskutuoti ir su tais, kurie tvirtina, kad institucinės Bažnyčios galios pasaulyje augimas ir yra mūsų, krikščionių, tikslas.
Kita vertus? Matau ir tai, kad daug žmonių baiminasi, jog iš jų bus atimta įprasta brasta, kuria jie vaikšto globalioje kasdienybėje. Ši brasta – tai tvirtos taisyklės ir ne vienos kartos puoselėti įsitikinimai.
Pasitikėjimą galima būtų auginti, ieškant tų dalykų, dėl kurių sutariame. Tačiau pandemijos situacijoje tiltai nebesugeba sujungti paralelinių tikrovių. Tuo labiau, kad gyvename „saviškių spiečiuose“ ir dūzgimas savo „burbule“ nėra dialogas.
Surašiau savaime aiškius dalykus ir, tiesą sakant, negaliu pasiūlyti nei išeities, nei moralo. Kiekvienas turime nukauti drakoną savyje ir šio vienintelio tikrai svarbaus žygdarbio negali kompensuoti net ir labai ilgas žmonių, kuriuos „bandėme demaskuoti ir perauklėti“ skaičius.