1791 m. gruodžio 5 dieną mirė veikiausiai talentingiausias visų laikų muzikantas. Genijus, kurio vardas šiandien simbolizuoja talentą, o jo kūriniai vertinami, kaip aukščiausios prabos klasikinė muzika.
Spėju, kad dauguma jau supratote, kad rašau apie Volfgangą Amadeus Mocartą, kuris svajojo muzikos garsais.
Tačiau yra ir kita medalio pusė, ne mažiau svarbi ir primenanti, kaip apgaulingai atrodo įrašai istorijos knygose.
Genijus Mocartas mirė, sulaukęs tik trisdešimt penkerių metų. Jis buvo palaidotas bendrame kape, skirtame skurdžiams. Jo laidotuvės, švelniai tariant, netapo pasaulį sukrečiančiu įvykiu.
Jau kuris laikas Volfgangas jautėsi gyvenimo sugniuždytas. Jis sunkiai sirgo, santykiai su tėvu, žmogumi, kuris jo gyvenime suvaidino neabejotinai didžiausią vaidmenį, komplikavosi. Žmona Konstancija vis labiau tolo. Teigiama, kad ji labiau mylėjo ne realų Volfgangą, kiek sėkmingą muzikantą ir kompozitorių. Tačiau jo sėkmė buvo pasitraukusi, Vienos elitas atsuko jam nugarą, o skolos sparčiai kaupėsi.
Mirties patale, tikėtina, Volfgangas Mocartas nesijautė nei genialus, nei kažką didingo nuveikęs. Jo muzika atrodė nebereikalinga. Visą gyvenimą Volfgangas svajojo būti mylimas, bet gyvenimo pabaigoje buvo visiškai vienišas.
Leopoldas Mocartas jautėsi padaręs viską dėl savo vaiko sėkmės. Tačiau sėkmę jis suprato labai vienpusiškai – kaip patogią integraciją į dvaro gyvenimą ir sugebėjimą įtikti užsakovų skoniui. Neatrodo, kad paties berniuko poreikiai, jo jausmai tėvui rūpėjo. Tėvas didžiavosi Volfgango talentu ir pasiekimais muzikoje, bet kartu labai kentė dėl to, kad sūnus taip ir netapo patogiu elito atstovu…
Šio įrašo moralas: tik priminimas sau ir kitiems, kad žmogus yra veiksmažodis, upė. Taip pat, jog mes, žvelgdami į kitų žmonių įvaizdžius, retai susimąstome, kas yra anapus jų.
Ar galima Mocarto gyvenimą vertinti, kaip nuostabią sėkmės istoriją? Mes juk paprastai pavydime genialiems vaikams, kurie jau ankstyvoje vaikystėje demonstruoja įspūdingą talentą. Mes pavydime talentingiems sportininkams, kurie sugeba sudaryti pasakiško dydžio kontraktus, politikams, pasiekusiems aukščiausias pareigas. O gal vertėtų paprasčiausiai pasidžiaugti, kad mes esame tokie, kokie esame. Visai gerai nebūti Mocartu ir būti savo vietoje.