Po įrašo apie savo požiūrį į Partnerystės įstatymą, sulaukiau nemažai diagnozių, jog nesu joks katalikas ir man ne vieta Bažnyčioje. Visiškai sutinku, kad kur kas populiariau ir patogiau Lietuvoje turėti kitokią poziciją ar paprasčiausiai patylėti. Tačiau tame ir glūdi krikščionybės paradoksas, kad, norėdamas sekti Kristų, vis atsirandi nepatogiose situacijose, niekada netrūksta murmančių ir smerkiančių. Prisipažįstu – nesu nei drąsus, nei stiprus, tad niekada neskubu veltis į sudėtingus ginčus. Tačiau jau daug kartų patyriau, jog paprasčiausiai gyvenimas „atplukdo“ temas, žmones ir nebeišeina patylėti, nereaguoti…

Na, o dėl to, jog atitiksiu naujųjų inkvizitorių krikščioniškumo sampratą, neturiu vilčių. Prisipažįstu, kažkodėl jų nuomonė nelabai manęs jaudina – rašau ne jiems, bet tiems, kuriuos dabartinės diskusijos tikėjimo, moralės, įstatymų klausimais trikdo.

Būtent jiems skirta ir tai, ką toliau surašiau.

Apaštalas Paulius laiškuose pabrėžė, kad mūsų silpnume skleidžiasi Viešpaties galybė. Sukrečianti žinia, nuo kurios nuolat bandome išsisukti. Norime triumfuojančios krikščionybės, kuri galėtų įvesti pasaulyje savo tvarką, Religinė meritokratija – kliovimasis savo nuopelnais – mums yra savaime suprantamas dalykas.

Tačiau juk patys viduje jaučiame atotrūkį tarp Jėzaus ir tos katechezės, kurios griebiamės, norėdami įsipatoginti tarp savų, siekdami aiškios tarnavimo Dievui instrukcijos.

Šventasis Augustinas „Išpažinimuose“ klausė: „Kas tas Dievas, kurį aš myliu?“ Šiuo atveju svarbu tai, kad meilė yra pirmesnė už pažinimą. Meilė Dievui – tai atvirumas jo perkeičiančiam, trikdančiam, gyvenimą sudrebinančiam veikimui, o ne įsikabinimas į kurį nors patogų Dievo vaizdinį, leidžiantį pasijusti psichologiškai, kultūriškai ar socialiai galingesniam.

Mūsų laikais krikščionimis save įvardijanti „teisiųjų kariuomenė“ labai susirūpinusi klausimu – kas ne taip su šiuolaikiniu pasauliu ir kaip galima jį „pataisyti“? Tačiau bėda, kad „triumfuojanti krikščionybė“ nuveda dogmomis asfaltuotu keliu, kuris galiausiai tepasiūlo „tikėjimo“ metaforą. Jėzaus žinia: mums reikia ne triumfo, bet atstatyti meilę sau, kuri gali būti atstatyta tik per tikrą besąlygiškos Dievo meilės potyrį, ir praktikuojama tik per artimo meilę. Tad viskas prasideda nuo klausimo – kas su MANIMI negerai, jog bijau mylėti?

Prigimtinė nuodėmė pribėrė baimės sėklų. Įstatymas – tai terapinės praktikos, kaip išgyventi su šiomis baimėmis. Tai svarbu, bet kartu augina iliuziją, jog turime būti klusnūs, stropūs ir tvarkingi, jog būtume mylimi. Esą nevalia būti silpnais. Įstatymas pradeda virsti savitiksliu. Tampa nebe langu, bet veidrodžiu. Disciplina pakeičia meilę.

Geroji Naujiena ta, kad mums nereikia bijoti savęs. Būti pasaulio standartų akimis nevykėliu – joks pralaimėjimas. Mano silpnume Viešpats tveria savo stiprybę. Tai ne magija, bet meilės potencialo atskleidimas. Visada yra kažkas, kuriam reikia mano meilės, pagalbos ir atjautos. Pastebėti Kitą – tai sveikos savęs meilės pradžia.

Apaštalas Paulius sakė, kad krikščionį galima atpažinti tik iš meilės kvapo.

Deja, šiandien tai bandome pakeisti „teisingu žinojimu“, o paskui patys nebesuprantame, kodėl kitiems to žinojimo visai nereikia, o ir mes patys nežinome, ką su juo daryti. Saugojame ir kovojame, kad tik nebūtų iškraipytas, tikėdamiesi, jog galiausiai tai bus įskaityta nuopelnu. Jei tik tai leidžia pajusti Viešpaties palaiminimų skonį, tai viskas gerai. Tačiau man, atleiskit, tai labiau primena krikščionybę be Kristaus.