Dar viena pasakėčia, kuri man atrodo svarbi.

Kartą ūkininkas pametė kluone laikrodį. Tiksliai prisiminė, kad prieš eidamas į kluoną turėjo, o paskui – pasigedo. Šis laikrodis buvo šeimos relikvija, todėl jis labai susinervino. Pamatė kieme būrelį vaikų ir pasiūlė jiems užduotį – jei suras kluone pamestą laikrodį, kiekvienas gaus atlygį. Vaikams užduotis patiko, o ir atlygis viliojo. Todėl jie viesulu nurūko į kluoną ir iškilnojo viską, ką galėjo, tačiau laikrodžio nerado.

Ūkininkas labai nusiminė. Prie jo priėjo nedidukas berniukas ir bandė jį guosti: „Dėde, nenusiminkit, aš surasiu jūsų laikrodį.“

Ūkininkas tik skeptiškai pakratė galvą: „Matei, koks būrys vaikų ieškojo ir nerado?“

Berniukas nieko neatsakė ir įėjo į kluoną. Po kurio laiko jis išėjo, laikydamas rankose laikrodį.

Ūkininkas nenustygo iš laimės ir paklausė berniuko: „Kaip tau pavyko jį surasti?“

Berniukas paaiškino: „Įėjau į kluoną ir pagalvojau, kad laikrodis turėtų tiksėti. Tada pabandžiau būti tyliai ir įdėmiai įsiklausyti. Po kurio laiko išgirdau tylų tiksėjimą – taip jį ir radau.“

Moralas?

Labai dažnai, norint išspręsti svarbią užduotį, dera paprasčiausiai sustoti ir įdėmiai įsiklausyti – tikėtina, atsakymą išgirsime. Bent jau tikrai pradėsime geriau suprasti, kokią problemą iš tiesų reikia spręsti.