Perskaičiau filosofo Kęstučio Girniaus samprotavimus apie tai, kad šiandien Lietuvos užsienio politiką turėtų koordinuoti profesionalai, o ne mėgėjai kaip yra dabar ir pirmiausia į galvą toptelėjo posakis, primenantis, kad Nojaus laivą statė mėgėjas, o „Titaniką“ – geriausi profesionalai. Paskui pradėjau galvoti apie profesionalo/mėgėjo skirtį. Pavyzdžiui, praėjusioje Vyriausybėje buvo žmonės, kurie buvo pristatomi, kaip „profesionalai“. Nekalbu apie žymųjį Jareką, bet, netgi prisimenant mano gerbiamą Liną Linkevičių, dera atkreipti dėmesį į tai, kaip jo vadovavimo laikotarpį vertina URM darbuotojai. Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisos, kurias inicijavo jau dabartinis ministras, tikrai svarbus žingsnis skaidresnės ir veiksmingesnės diplomatijos link.

Beje, neabejoju, kad Chamberlaine daug kam atrodė „profesionalesnis“ už karštakošį Churchillį. Vokietijos kancleriai – tikri užsienio politikos profesionalai. Suprantu, kad „profesionalumas“ suvokiamas, kaip „žaidimas pagal griežtai nustatytas taisykles.“ Deja, toks „profesionalumas“ Vakarų Europą privedė prie tragiškos priklausomybės nuo Putino ir kraupaus karo Ukrainoje. Nes Putinas puikiai žinojo kaip būti šuleriu, turint reikalų su save įsimylėjusiais „profesionalais“.

Ponas Girnius tvirtina, kad Lietuvos parama Taivanui yra didžiausio neprofesionalumo žingsnis. Nes Kinijos atsakas buvo toks, kuriam Lietuva nebuvo pasiruošusi. Ok. Pažvelkime, kaip viskas klostosi toliau – mes turime tvirtą JAV ir ES palaikymą santykiuose su Kinija ir Taivanu, garsiai kalbama apie rimtas ekonomines Kinijos problemas. Ką mes pralošėme? Ši situacija man labai primena tą metą, kai buvo įgyvendinamas suskystintų dujų terminalo projektas. Kritikų buvo apsčiai.

Socialdemokratai net per praėjusius rinkimus į programą įsirašė šio projekto kritiką. Šiandien esame pavyzdys visai Europai. Tačiau juk visa, kas gera, mes priimame, kaip savaime suprantamą dalyką, o ieškome tik dėmių.

Girnių juokina, kad Lietuva elgiasi kaip svarbi Europos valstybė. Jis kritikuoja Gabrielių Landsbergį ne už tai, kad mums nepavyko išlaikyti griežtos linijos tranzito klausimu, o dėl to, kad apskritai tai bandėme daryti. Esą turime nebūti išsišokėliai ir paisyti „taisyklių“.

Esu įsitikinęs, kad po karo pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo. Bus perrašytos ir tarptautinių santykių „taisyklės“. Galimas dalykas, kad pirmą kartą po šimtmečių Lietuva bus svarbi šio perrašymo dalyvė, o ne statistė, laukianti kitų verdikto.

Esu mėgėjas užsienio politikoje. Tačiau net man nesunku atpažinti, kurie politikai tarptautinėje sferoje priimami su pagarba, o kurie – ne. Man džiugu, kad Ukrainoje labai vertinami visi kertiniai Lietuvos politikai: Nausėda, Šimonytė, Landsbergis, Anušauskas. Smagu, kad mūsų politikai sugeba tarptautiniuose forumuose sakyti kalbas, kurios paskui ilgai aptarinėjamos ir kurių įdėmiai klausomasi.

Taip, man lieka nemažai klausimų ir, gaila, ne visada turiu progą juos užduoti Vyriausybei, kurią remiu. Įvykiai labai dinamiški, gena vienas kitą ir man apmaudu, kad politinė komunikacija dažniausiai reaktyvi, o ne proaktyvi, kad pritrūksta laiko ar dar ko nors plėtoti nuoseklų pasakojimą, sudėliojant atskirus įvykius į aiškią visumą, su visiems suprantamais prioritetais. Tačiau, regis, Girniui kliūva visai kiti dalykai.

Vengiau rašyti galimos interpeliacijos Landsbergiui tema, nes mano argumentai vis vien bus traktuojami, kaip „saviškio“. Kitas dalykas – jau seniai nemanau, kad yra tobulų, niekada neklystančių politikų. Tačiau aš savęs klausiu: ar aš didžiuojuosi Lietuvos laikysena tarptautinėje arenoje, ar, priešingai, dėl jos man gėda? Vienareikšmiškai didžiuojuosi. Antras klausimas – kokie pokyčiai labiau padėtų Ukrainai kare? Tikrai ne energingo ir gerai žinomo tarptautiniame lygyje ministro „paaukojimas“, nes vieniems nepatinka jo pavardė, kitiems jis per radikalus, tretiems – per mažai ryžtingas.

Gabrielius turi nemažai panašumų su Andriumi Kubiliumi. Abu intelektualai ir gali atrodyti, kad neapmąsto savo klaidų, nereaguoja į kritiką. Puikiai žinau, kad yra ne taip ir kartais net noriu, kad jie turėtų kelis nuošimčius Blinkevičiūtės stiliaus. Kita vertus, gal tik tokie politikai gali įgyvendinti istorinį suskystintų dujų terminalo projektą ar sugrąžinti Lietuvai drąsios valstybės savastį.

Iliustracija – Nojaus laivas. Biblijoje tvirtinama, kad jis išgelbėjo per Tvaną. Deja, visi protingieji, profesionalūs laivų statytojai paskendo, nes esą tvano negali būti.