Apaštalas Paulius rašė, kad Kristaus sekėjus galima atskirti pagal meilės kvapą, kurį skleidžia jų gyvenimas. Esą visos kalbos be šio kvapo yra tuščios.

Šiandien noriu viešai pasidžiaugti ir padėkoti žmogui, kuris šiandien kiekvieną iš mūsų žadina iš snaudulio ir primena, kad artimo meilė – tai kasdienė praktika ir tie, kam sunku, yra mums dovanojami, jog nepamirštume savęs dovanojimo skonio.

Žinau, kad žmogus, apie kurį rašau, nenori, nei liaupsių, nei reklamos, tačiau apsisprendžiau viešam įrašui, kaip paraginimui visiems, kas gali, jungtis prie meilės darbų.

Rašau apie sesę Viktorija Voidogaitė. Edukologė, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ bendrasteigėja ir vadovė. Tačiau nuo šios vasaros ji ir tikra apaštalė tarp pabėgėlių. Ji viena pirmųjų pradėjo važiuoti pas pabėgėlius, bendrauti ir rūpintis trūkstamais produktais, rūbais. Įkvėpė, padrąsino ir kitus sekti jos pavyzdžiu. Tačiau drąsiausia jos iniciatyva – Rukloje gyvenančių pabėgėlių vaikų ugdymas.

Ten du šimtai pyplių ir visiškai neaišku, ką daryti su jų formaliu ugdymu. Ir prasidėjo… Ne tik Viktorija, bet ir ir dar keli savanoriai ėmėsi darbo iš peties. Kreipėsi ir į visus, ragindami pasiūlyti, ko gražaus kas nors galėtų išmokyti tuos svetimame pasaulyje atsidūrusius pyplius, su jais pabūti, kalbėtis. Suprantu, kad savęs dovanojimo kamuolys pradėjo vyniotis, tačiau rankų ir širdžių niekada nebus per daug.

Ar vienuolė ir kiti savanoriai negali atrasti naudingesnės veikklos? Lietuvoje daug nelaimingų „savų“ žmonių, o jie „save švaisto svetimiems“? Neprotingi tie krikščionys, todėl ir ne „mokėjimas tvarkytis“, bet meilės kvapas ir yra krikščiojnio ženklas. Pasaulio akyse jis gali atrodyti nereikšmingas, bet, kiekvienas giliai širdyje žinome, kad jis gydo, gražina viltį, atkuria žmogiškumą mūsų viduje. Todėl ir sakau, kad tie Ruklos pypliai ir visi pabėgėliai ne problema, kurią reikia išspręsti, bet nepatogi dovana, kuri suteikia galimybe grįžti į gyvybės ir meilės kelią.

Nebūtinai visi turime skubėti į Ruklą. Kaip sakė Motina Teresė – kiekvienas turime atrasti savo Kalkutą. Tačiau svarbiausia, kad jos ieškotume, ją atpažintume ir niekada nepamirštume, kad sekimas Kristumi ne teorija, bet kasdienė praktika.

Sesė Viktorija mums dovana ne tuo, kad ji kuo nors geresnė už kitus, bet tuo, kad ji daro tada, kai mes tik svarstome, kad būtų gerai, jog kažkas padarytų tai ir tai..

P.S/ Savanorių padėti Ruklos pypliams registracija tęsiasi. Galima rašyti laišką tema: „vaikus galiu išmokyti šių dalykų:“. bus.grazu@gmail.com