Būrys vaikų vienoje patalpoje tėra kartu susirinkę vaikai. Tam, kad galėtume kalbėti apie mokyklos klasę ir apie mokinius, reikalinga svarbiausia figūra – Mokytojas.

Daug žodžių išsakyta žadant, kaip, esą, bus sugrąžintas mokytojo profesijos prestižas: keliamos algos, modernizuojamos patalpos ir mokymo priemonės, tačiau svarbiausias pokytis turi įvykti mūsų visų galvose – ne tik valdžios institucijų, kurios varžosi, reikalaudamos planų, ataskaitų, niekaip neatsispiriančios pagundai manyti, kad politikai ar valdininkai protingesni už Mokytoją.

Ne tik tėvų, kurie įsijautė į vartotojų vaidmenį, kuriems mokytojas tėra tas, kuris privalo pasirūpinti, kad vaikai turėtų patogesnę karjerą, gautų geresnius pažymius per egzaminus ir keltų kuo mažiau problemų namuose. Daugelis tėvų taip pat įsitikinę, kad geriau už Mokytoją žino kaip mokyti, ugdyti vaiką.

Pokyčio reikia ir paties Mokytojo galvoje, idant nepasiduotų pagundai būti „žinojimo fabriko“ sraigteliu, pats savęs nenuvertintų ir nenustotų žvelgti į kiekvieną mokinį, kaip unikalią asmenybę, bendrakeleivį nuostabioje savęs ir pasaulio pažinimo kelionėje.

Nuoširdžiai nesuprantu, kai diskusijose apie vietoves, kuriose mažėja mokyklinio amžiaus mokinių, susitelkiama ties pastatais. Kiekvienos mokyklos uždarymas yra skaudus smūgis. Kita vertus, jei nesugebame kiekvienam mokiniui pasiūlyti tikrų Mokytojų, kuriems yra galimybė mokėti orų atlyginimą, jei neužtikriname, kad kiekvienam mokiniui būtų suteikta galimybė gauti kokybišką išsilavinimą, tai pastato išsaugojimas yra saviapgaulė ir problemos gilinimas, o ne sprendimas. Tiesa, labai svarbu kiekvienu atveju ieškoti palankiausio vaikams, vietos bendruomenei sprendimo, o ne vien apeliuoti į instrukcijas, skaičius. Deja, ne vienu atveju pradeda atrodyti, kad ieškoma patogiausio (valdininkams, vietos politikams ar dar kam), o ne labiausiai bendrą gėrį atitinkančio sprendimo.

Lygiai taip pat ir Tūkstantmečio mokyklos nėra apie modernius pastatus ir pinigų „įsisavinimą“. Čia būtina ambicija sukurti tokias vietas, kur geriausi Mokytojai turės geriausias sąlygas mokyti ir ugdyti mokinius. Neįsivaizduoju, kaip be kokybiško švietimo visoje Lietuvoje galima griauti šiandien egzistuojančius „skurdo ratus“, naikinti properšą tarp Vilniuje ar Kaune bei likusioje Lietuvoje augančių vaikų.

Puikiai suprantu, kad situacija teorijoje ir praktikoje vis dar gerokai skiriasi. Ypatingai, jei vietos savivalda veikiau galvoja apie pinigus, kuriuos reikia „įsisavinti”, o ne apie proveržio galimybę. Kitas dalykas – neįsivaizduoju tikro proveržio, kol noro kontroliuoti ir nuolat inspektuoti mokytojus, reikalauti iš jų išsamių planų, ataskaitų, nepakeis tikras pasitikėjimas ir kūrybiškumo skatinimas.

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau garsiai ir aiškiai pripažinta, kad mokyklų reitingavimas, jei tik į jį pradedama žvelgti rimtai, tampa nuodais visai įtraukiojo ugdymo filosofijai. Džiaugiuosi, kad, nepaisant absurdiškų kaltinimų, toliau vyksta Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa. Turiu vilties, kad bus pasimokyta iš klaidų, kad švietimo sistemoje negalima nieko daryti skubotai, negalima su mokytojų bendruomene bendrauti „iš aukšto“, net ir tada, kai stengiamasi įgyvendinti iš esmės pozityvius pokyčius, sprendžiamos realios problemos.

Dar vienas dalykas – pastaraisiais metais daug kalbame, kad mokiniai neturi būti tiek įsitempę, mokykloje neturi vyrauti baimė suklysti, mokymasis – tai ne teisingų sprendimų instaliavimas, bet judėjimas per klaidas, abejones, klausimus. Tačiau pirmiausia pavyzdį turime rodyti mes, politikai. Nebijodami pripažinti, kai suklystame. Nebijodami būti pažeidžiami ar net kerėpliški.

Svajoju, kad Lietuva būtų valstybė, kuri renkasi ne tik žodžiais, bet ir sudarydama palankiausias sąlygas, turėti Mokytojus (iš didžiosios raidės) ir padeda jiems nuolat augti ir tobulėti. Neabejoju, kad tokia Lietuva turi tvarią ateitį.

Prieš metus jau rašiau apie tai, kas yra Mokytojas? Manau, kad verta pakartoti.

Mokytojas nėra patogių prisitaikėlių dresuotojas, o veikiau pranašas. Ne tas, kuris kabinėjasi prie kitų, skelbdamas savo vizijas. Tas, kuris sugeba praplėsti vaizduotės ribas, atverti ateities perspektyvas ir pakviesti į Kelionę.

Mokytojas nėra patogus. Jis ne liokajus, aptarnaujantis ponaičius ir siekiantis įtikti jų tėvams. Jo misija – trikdyti ir kartu drąsinti. Jei nori padėti augti kitiems, privalo pats nuolat augti pats.

Mokytojas nėra muitininkas, kurio tikslas atsijoti netinkamus. Tikras Mokytojas veikiau panašus į knygnešį – spaudos draudimo laikmečio kultūros kontrabandininką, kuris padeda įveikti barjerus kelyje. Jis yra Stalkeris, mokantis pereiti Zoną ir kartu puikiai suprantantis, kad Zona niekada nenustos stebinti jo paties, visada reikalaus pagarbaus nuosaikumo.

Mokytojas yra žmogus su kasdienėmis problemomis, nuovargiu ir skausmu. Jo talentas slypi ne tame, jog į „sceną“ žengia su nugrimuota pasitikėjimo ir visagalybės kauke, bet tame, jog savo ribas paverčia empatijos durimis, gebėjimu matyti mokiniuose žmones.

Mokytojas yra nuostabos virtuozas ir išminties sodininkas, kantriai iš klausimų sėklų auginantis atsakymų medžius. Laimė tam, kuris sutinka Mokytoją ir sugeba Jį atpažinti.