Trečiadienį prasideda Gavėnia. Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, sunku pavadinti kitaip kaip Kalvarijos keliu. Iki Pelenų dienos dar šiek tiek laiko, tačiau šiandien labai aiškiai pajutau, jog man ji tikrai jau prasidėjo. Todėl ir rašau šiandien, nelaukdamas kalendoriaus pritarimo.

Pelenų diena. Priminimas, kad esame sukurti iš pelenų ir pelenais pavirsime. Gimėme nuogi ir išeiname iš šio pasaulio tuščiomis rankomis, įkapės neturi kišenių. Tai tiesa, kurią kasdien bandome nustumti į šalį, pabėgti į iliuzijų pasaulį susikurti savo „kompiuterinį žaidimą“, kuriame nepatikusius scenarijus galima paprasčiausiai pakeisti kitais.

Šiemet Pelenų diena ypatinga. Ne tik dėl to, kad pasaulio atominis sunaikinimas tapo toks realus. Ši grėsmė egzistavo jau seniai, tačiau labai norėjosi ją nustumti į šešėlį. Visgi kraupiausiu šios Pelenų dienos simboliu galima įvardinti mobilius krematoriumus, kuriais naudojasi okupantų armija, žuvusius ginklo brolius paversdama anoniminėmis dulkėmis. Slėpdama praradimus, tarsi gėdą.

Dar šv. Augustinas rašė, kad kare labai svarbu ir sunku nepasiduoti neapykantai. Ji, pasak šventojo, pavojingesnė už mirtį. Visiškai suprantu ukrainiečių karius, kovojančius už savo Tėvynę, už savo artimuosius, už galimybę gyventi, kai jie okupantams žada – „degsite Pragare“. Nuožmumas kare svarbu. Tačiau labai svarbu, jog jis netaptų neapykantos lizdu širdyje. Pažvelkime į suimtų kareivėlių akis. Labai sutrikusias, pilnos baimės. Galima būti nuožmiam ant geriau ginkluoto žudyti atėjusio priešo, bet nevalia nekęsti palaužto, sugniuždyto žmogaus. Tai padeda išlikti žmogumi, o ne orku.

Visiškai suprantu ir pritariu totaliam Rusijos ir Baltarusijos boikotui, kuris apima ir bet kokius tarpvalstybinius ryšius, prekybą. Tačiau niekada nepamirškime kodėl taip darome – idant gydyti ligą, kurią vadiname Diktatūra, kai žmogus, gavęs neribotą valdžią, susirgo, virto Voldemortu, o aplinkinius pavertė Mirties valgytojais. Tačiau nesusipainiokime patys ir nepradėkime skleisti neapykantos viruso, nes sunkiausia nugalėti širdyje, o ne bunkeryje gyvenantį blogį.

Labai politiškai prasideda ši Gavėnia. Natūralu, nes tai tik primena, kad esame žmonės iš kūno ir kraujo. Nors ir keleiviai šiame pasaulyje, bet jis mums padovanotas, kartu su laisve ir atsakomybe. Žodžiai, jog neatsakome už savo brolius, tėra Kaino melo kartojimas.

Prisipažįstu, viskas viduje sumišę. Meluočiau sakydamas, kad nėra baimės, sutrikimo. Dar kartą įsitikinu kaip sunku ne kalbėti apie save, kaip dulkę, bet pajusti tą visko virsmo pelenais alsavimą. Labai stengiuosi ir meldžiu stiprybės priimti neišvengiamą pabaigą ir tai, kad dažnoje situacijoje tesame išbandymų vėtros nešiojamos dulkės, kaip Mylinčio Dievo dovaną ir Juo pasitikėti.

Kūrėjas sugebėjo žmogų sukurti iš dulkių. Žmogus juk yra išsvajotas meilės kūrinys, tai reiškia, kad nėra tokios tragedijos, kurios Viešpats negalėtų paversti dovana. Net tada, kai viskas virsta dulkėmis, kai, regis, nebelieka mūsų svajonių ir pasijuntame visiškai bejėgiai, Viešpats sugeba viską surežisuoti geriausiu būdu. Net tada, kai, žmogaus akimis žvelgiant, nėra išeities.

Viešpatie, gydyk mano pasitikėjimo Tavo Visagalybe stygių, padėk viską priimti kaip dovaną, kurią su meile man siunti. Tu, geriau nei aš pats, pažįsti man o silpnumą ir tai, kad Tavo dovanas sugebu paversti pelenais, klaidžioju ir vis pasiklystu – tačiau Tu esi Tas, kuris niekada nesiliauja ieškoti net menkiausios avelės, net smulkiausio pamesto pinigėlio. Sustiprink ir padėk man priimti Tavo valią su meile ir džiaugsmu. Nes nieko neturime tvirtesnio, nei Tavo Pažadas likti su mumis tiek džiaugsme, tiek išbandymuose. Tu sukūrei mane iš dulkės, bet dabar aš esu Tavo dulkė, kurios niekada neatsižadėsi. Stiprink mane, augink pasitikėjimą ir mokyk, kaip įaugti į Tavo meilės Amžinybę.