Jau daugiau nei šešiolika metų, kai manęs klausia, kokia mano politinė pasaulėžiūra, nuosekliai atsakau, kad esu krikščionis demokratas. Sulaukiau daugybės reakcijų į tokį atsakymą, pradedant teiigniu, kad krikščionybė ir demokratija niekaip nedera tarpusavyje, baigiant, jog tokios pažiūros tai atgyvena ir, pagaliau, pastaraisiais metais vis dažniau sutinku žmones, kurie jaučiasi turintys krikščioniškosios demokratijos patentą.
Vienas iš man labai svarbių autoritetų – palaimintasis Jurgis Matulaitis. Jis bandė būti teisingas ir jautrus visiems. Todėl jį skundė tiek lenkai, tiek lietuviai, tiek jo ganomi kunigai.. Dar vienas labai svarbus dalykas – jis aiškiai liudijo, kad krikščionybė yra praktika, o ne teorinės deklaracijos. Jurgis Matulaitis ypač aiškiai parodė, kad aršus nacionalizmas nedera su krikščioniška pasaulėžiūra, Šia prasme, jis labai nepatogus dabartiniams „pro-patria krikščionims“.
Dar vienas svarbus autoritetas man yra šv. popiežius Jonas XXIII. Jis pirmasis Bažnyčios dokumentuose aiškiai akcentavo žmogaus teisių svarbą ir akcentavo, kad krikščionybė turi visose srityse būti Geroji Naujiena, o ne „moralės anstolių kontora“. Šis popiežius taip pat aiškiai parodė, kad taika ir teisingumas yra sinonimas. Jis mokė, kad krikščionis turi būti taikos karys, bet tai galima pasiekti tik dar labiau gyvenant artimo meile.
Krikščioniškoji demokratija man visada yra realistiško balanso paieška politiniuose procesuose. Ten, kur matome nuolrypį į dešinę, krikdemai yra labiau kairuoliški, ten, kur vyrauja paternalizmas, krikdemai atkakliau gina laisvę,
Kaip krikščioniškoji demokratija gali bendradarbiauti su konservatizmu? Mano galva, pirmiausia per kelias benras pamatines nuostatas: konservatizmas nėra ideologiškai griežtai kampuotas ir visada reaguoja į konkrečią situaciją; konservatizmas pasitiki bendruomenės išmintimi politiniame gyvenime ir suvokia laisvės svarbą. XIX a. konservatoriai ir krikdemai ginčijosi tarpusavyje labiausiai dėl nacionalizmo dalykų. KOnservatoriai skelbė nacionalinę idėją, o krikdemai tradiciškai labiau kalba apie platesnį solidarumą.
Kai šiandien vis išgirstu pareiškimus, kad dera atkurti krikščionių demokratų organizaciją ir tada krikščionys esą turės už ką balsuoti, sunkiai suvokiu, apie ką kalbama. Nes taip paprastai teigia tie, kuriems norisi iš tiesų ne krikščioniškosios demokratijos, bet tautinės, antimigracinės politikos, norisi, kad būtų skelbiamos deklaracijos apie gyvybės apsaugą pradžios ir natūralios pabaigos akimirką, kažkodėl pamirštant pagarbą per visą likusį laikotarpį. Tiesą pasakius, net ir, kalbant apie valstybės ir šeimos santykius, „dūsautojai dėl krikdemijos“ labiau primena munistus, o ne krikščionis. Niekaip su krikščioniškąja demokratija man nedera ir noras uždrausti kamo nors rengti eiseną, vien dėl to, kad man ir mano bendraminčiams tai nepatinka; nedera ir rūpestis vien „savais“, pamirštant, kad Jėzus, kaip artimo meilės pavyzdį, įvardijo būtent gailestingąjį svetimą – samarietį.
Neabejoju, kad atsiras žmonių, kurie turės argumentų, kad mano vertybės „neteisingos“, kurie turi susikūrę savąją krikščioniškosios demokratijos formulę ir vis dar galvoja, kad politinis gyvenimas – tai algoritmų taikymas.
Rašau ne jiems, bet tiems, kurie vis dažniau pasijunta sutrikę, nes aplinkiniai moralizuoja ir aiškina, kaip dera gyventi, tačiau visi tie aiškinimai primena ne gelbėjimosi ratus atviroje jūroje, bet ląstus pelkėje.