Prieš kelias savaites Seime įvyko svarbus renginys, kurio metu buvo pristatyta aktuali problema – moters emocinė būsena nėštumo metu ir po gimdymo. Gerai, kad dar viena nutylima tema įtraukiama į diskusijų akiratį. Džiaugiuosi, kad pakankamai operatyviai sureagavo Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau viena yra ministerijos reakcija, kita, kaip viskas „materializuosis ant žemės.“
Apie psichologinę gerovę pastaraisiais metais tapo madinga kalbėti. Yra poslinkių, pripažįstu, tačiau mūsų laukia labai ilga kelionė ir kartais atrodo, kad pernelyg stoviniuojame ar klaidžiojame.
Labai ilgą laiką psichologinė gerovė (emocinė sveikata) buvo suvokiama individualistiškai, žvelgiant į žmogų, kaip į monadą, kurios viduje kažkas vyksta. Dabar gi pripažįstama, kad vienas iš pamatinių veiksnių mūsų vidiniam gyvenimui yra santykiai su kitais žmonėmis. Santykiai šeimoje, santykiai darbe, emocinis raštingumas, empatijos ugdymas, problemų ir toksiškų dalykų atpažinimas – visa tai yra esminiai veiksniai psichologiniai gerovei.
Pradėjome pripažinti įvairiausių psichologinių traumų poveikį, bet kokio smurto toksiškumą, tačiau dar vis gėdijamės kalbėti apie ne vieną „nutylimą temą“.
Pavyzdžiui, mano kolegės Seime išreiškė susirūpinimą seksualiniu smurtu ir tuo, kad lytiniai santykiai turi išlaikyti orią laisvę. Galiu suprasti, kad labai daug kam ausį rėžė idėja apie formalų sutikimą seksui. Seniai neteko matyti tiek visokių memų. Galiu sutikti, kad kolegėms galbūt nepavyko tiksliai perteikti žinios, kad pirmiausia ne apie kokį naują intymių santykių reglamentavimą jos kalba, o apie pamatinę nuostatą, kad kitas žmogus niekada negali būti traktuojamas kaip daiktas, kuriuo gali naudotis. Deja, bet net patys intymiausi santykiai gali virsti smurto šaltiniu, jei iš jų pranyksta lygiateisiškumas, empatija ir pagarba kito laisvei.
Garsiau pradedama kalbėti apie tas psichologines traumas, kurias vaikui sukelia besiskiriantys tėvai, kai jie pradeda kariauti ir į vaiką žvelgia kaip į svarbų šio karo trofėjų.
Man asmeniškai labai kelia susirūpinimą tas gniuždantis apleistumo jausmas, kurį patiria dažnas žmogus, susidūręs su sunkia liga ar didžiuliu skausmu, kai jis yra paliekamas vienas. Kiek gydytojų šiandien sugeba atpažinti ir reaguoti į šį paciento jausmą?
Pažįstu jau ne vieną žmogų, kuriam vėžio diagnozė buvo pasakyta telefonu ir kartu paprasčiausiai pranešta, kad po kelių savaičių dar bus papildomi tyrimai. Suprantu, kad pacientų daug, tačiau kaip jaučiasi žmogus, kuris gauna diagnozę, kurią (kad ir klaidingai) priima kaip nuosprendį? Formaliai gal net egzistuoja psichologinės paramos sistema. Formaliai.
Teko kalbėti su pakankamai jauna mergina, kuri netvėrė iš skausmo, kurio priežasties gydytojams vis nesisekė nustatyti. Ji net kvietė „greitąją“ ir sakė – darykit ką nors… Viena gydytoja jai paprasčiausiais rėžė, kad „privalai būti kantresnė, nebūk išlepusi, niekas tau čia negali padėti.“ Mergina rimtai galvojo apie savižudybę. Gelbėjo draugės, kurios ieškojo išeičių ir kitų gydytojų.
Pats esu storas ir žinau, kaip viršsvorio turintys žmonės stresuoja kreiptis į gydytoją, nes dažnai girdėjo kontrolinę frazę: „visos bėdos dėl to, kad per daug valgote“. Net ir tais retais atvejais, kai šią frazę pasakiusysis formaliai teisus, ji vargu, ar veda prie pokyčių.
Suprantu, kad gydytojai patys patiria daug streso, psichologų trūksta, tačiau bėda ta, kad mes sugebame suprasti, kad gyvenimo kokybė blogėja kylant benzino ar šilumos kainoms, bet nesuprantame, kiek mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo veiksmingai veikiančios ir išplėtotos sistemos, kuri padeda psichologinės gerovės srityje.
Aišku, tai sritis, kurioje tvarių reikalingų permainų negali pasiekti valdžios direktyvomis. Būtina ugdyti nepakantumą smurtui bet kokiais pavidalais, destigmatizuoti rūpestį savo psichologine gerove. Sudėtinga tai, kad tos kryptingų pastangų sėklos, kurias sėjame šiandien, daigais taps po kurio laiko, o vaisius subrandins dar vėliau. Tačiau mes negalime perplanuoti praeities ir kažką keisti galime tik čia ir dabar.
Žinau, kad būsimų medikų studijų programa pergrūsta ir krūviai neįmanomi. Tačiau turime garsiai pripažinti, kad nemažos dalies gydytojų psichologinis raštingumas ir empatijos lygmuo itin skurdūs. Tai problema. Kaip ir tai, kad yra daug kenčiančių žmonių, kuriuos nuo kontakto su psichologu ar psichoterapeutu stabdo žinojimas, kad pastarieji perkrauti ir pagalbos galima tikėtis neapibrėžtoje ateityje. Regis, egzistuoja kažkokie psichoterapeuto paslaugų kompensavimo mechanizmai, tačiau neteko girdėti, kad žmogaus, kurie privačiai kreipiasi į psichoterapeutą, dalį išlaidų padengtų Ligonių kasos.
Esu pasiryžęs stengtis ir daryti tai, kas nuo manęs priklauso, jog kitų metų Valstybės biudžete, kurio didelę dalį teks skirti Putino ekonominio karo gaisro gesinimui, liktų vietos ir tvarioms investicijoms į psichologinę gerovę. Tačiau realistiškai suprantu, kad reikiamo proveržio šioje srityje objektyviai nebus galimybės pasiekti. Tad daug kas priklausys nuo to, kaip racionaliai panaudojami riboti resursai, kaip gražios popieriuje iniciatyvos tampa tikrove. Tiesą sakant, šio įrašo tikslas – atkakliai telkti neformalią įvairių sričių specialistų koaliciją už vaisingesnį rūpestį psichologine gerove. Tiek sveikatos apsaugos sistemoje, tiek už jos formalių ribų.