Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus neabejotinai yra populiariausias visų laikų katalikų šventasis, kuris apglėbė  Neturtą kaip mylimą brolį. Prabėgus aštuoniems šimtmečiams popiežiumi išrinktas kardinolas Jose Bergoglio pasirinko Prancškaus vardą, primindamas šiandienos Bažnyčiai, kad mūsų silpnume skleidžiasi Viešpaties stiprybė, o Dievo Tauta stipri ne žemiškais turtais, bet klusnumu Jo valiai. Neturto išaukštinimas vartotojiškos visuomenės klestėjimo laikotarpiu – radikali žinia. Nenuostabu, kad netrukus popiežius buvo apšauktas socialistu, skurdo kultūros apologetu, pasigirdo perspėjimu, kad  argentinietis popiežius bando paversti krikščionybę kairuoliška politine ideologija.

Ar šiandien dar galime sekti Asyžiaus Neturtėliu? Beje, ir popiežius Pranciškus nereikalauja, kad institucinė Bažnyčia išparduotų visą turtą ir išdalintų skurstantiems? Kaip mes, Bažnyčios gyvieji akmenys, turėtume reaguoti į Pontifiko žodžius apie neturto svarbą?

Pradėsiu nuo, mano įsitikinimu, esminės perskyros. Kai popiežius Pranciškus kalba apie neturtą, jis jį priešina ne tik gobšubui, bet ir skurdui. Labai svarbu ir tai, kad šiuo atveju skurdas yra ne tiek socialinė, kiek dvasinė kategorija.  Tai yra ne kas kita, kaip neturtas be pasitikėjimo, solidarumo ir vilties. Pasak popiežiaus, skurdas gali būti trijų rūšių: materialinis, moralinis ir dvasinis.

            Taigi ne turtas mus apsaugo nuo skurdo, bet pasitikėjimo, bendrystės ir vilties persmelktas santykis su pasauliu.  Šv. Pranciškus akcentavo, kad visa tai, į ką įsikabiname gyvenime, pradeda kelti grėsmę mūsų laisvei. Tampa sunku sekti paskui Kristų. Neturto dvasia nereiškia medžiaginių dalykų ar fiziologinių poreikių niekinimą, tai drąsa atsipalaiduoti nuo to, kas nereikšminga, drąsa dovanoti save, neužsidaryti į egoizmo kalėjimą.

            Paklauskime savęs, kas yra mūsų didžiausias turtas, didžiausia sėkmė gyvenime? Kiekvienas esame unikali Kūdėjo svajonė ir dižiausia laimė leisti jai įsikūnyti. Tam reikia atlaisvinti šiai svajonei vietos, išdrįsti nusivalyti viską, kas mus atskiria nuo dangiškojo Tėvo.

            Solidarumas – tai priklausomybė kuriai nors formaliai ar neformaliai bendrijai. Negera žmogui būti vienam. Žmonėmis mes būname tik drauge, kai nešiojame vienas kito naštas, Skurdas, kaip ir turtas labai dažnai užsklendžia nuo kitų žmonių. Neturtas – tai laisvė priimti kitą, ne kaip konkurentą, priešą, bet kaip bendražygį.

            Pagaliau, viltis. Tai visa kas kita nei primityvus optimizmas. Pateiksiu tokį palyginimą: optimistas eina bėgiais, pamato atvažiuojantį traukinį, tačiau nesitraukia, eina toliau, sakydamas sau, kad viskas bus gerai, traukinys neužvažiuos. Deja, toks optimizmas dažnai turi skaudžius padarinius. Vilties žmogus, pamatęs pavojingą kliūtį kelyje – atvažiuojanti traukinį, pasitraukia nuo bėgių ir kantriai laukia, kol kelias vėl bus laisas, nes žino, kad tas tikslas, į kurį eina, yra vertas  visų pastangų. Esame kelio žmonės ir kelionmaišis (visa tai, ką vadiname savo turtu) turi mums padėti kelionėje, o ne trukdyti.

Vilties žmogus pasitraukia nuo bėgių ir turi kantrybės laukti, kol traukinys pravažiuos, nes žino, kad tas tikslas, į kurį eina, yra vertas visų pastangų, taip pat ir laukimo, stovint šalia bėgių.

Taigi, kai kalbame apie turto pavojus, svarbu ne pats turėjimo faktas, bet

tai, ar jis neužgožia buvimo. Verta savęs paklausti – ar nenutinka taip, kad mes, siekdami karjeros, pasiryžę padėti skurstantiems, išleidžiame iš akių shalom (dieviškos ramybės, harmonijos dvasią) ir medžaginį turtą paprasčiausiai paverčiame dvasiniu, skausminga priklausomybe nuo turėjimo.

            O dabar įsivaizduokime situaciją, kuri tikrai yra nutikusi tiek ma, tiek Jums. Prieš mus žmogus, kuris pagal įprastus standartus vadinamas skurdžiumi. Mes paprastai jaučiamės pranašesni, reikšmingesni, gal net galintys jį “pataisyti”. Tačiau ar iš tiesų mes patys savyje turime tai, kas galėtų išgelbėti tą žmogų iš skurdo gniaužtų? Ar mūsų širdyje yra vietos pasitikėjimui, solidarumui, vilčiai? O gal kaip tik tas žmogus mums dovanojamas, kad mes galėtume vaduotis iš vidinio savo skurdo?

            Dauguma mūsų gyvename vergaudami laikrodžiui, tarsi bandydami aplenkti gyvenimą. Man pačiam paprastai yra lengviau paaukoti žmogui pinigų nei skirti jam bent dešimt minučių. Šventoji Teresė iš Kalkutos kartojo, kad kur kas daugiau skurdo atrado ne Indijoje, bet materialiai klestinčiuose Vkaruose. Pasak jos, didžiausias skurdas ne materialinis, bet dvasinis – baisiausia jaustis niekam nereikalingam.  Labai daug vakariečių, net ir pasiturinčių, pasiekusių karjeros aukštumų, jaučiasi būtent taip. Socialinių tinkle bendruomenės tėra bendruomeniškumo surogatai, kuriais šiandien dažnai tenkinamės. Tikra bendrystė turi savo kainą, susijusi su pasiaukojimu, tikru susitikimu. Kai mes zvimbiame virtualioje erdvėje su kitais savojo socialinio korio nariais, mes ir toliau liekame vieniši – bendrystės negali kompensuoti socialinis ūžesys.

Pagaliau, viltis. Ar aš pats tikiu, kad esu Dievo svajonė, kad esu sukurtas tyčia ir esu sau Dievo padovanotas, kad visas pasaulis yra man padovanotas? Aš aš tikiu, kad rūpiu Kūrėjui, kad esu sukurtas laimei ir visi išbandymai,  su kuriais tenka susidurti, yra ne kas kita, kaip “švitrinis popierius”, kuris nuvalo visas nebūties apnašas ir palieka tik tai, kas tikra.

Popiežius skiria skirtingas skurdo rūšis, pabrėždamas, kad jos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Nepakanka stokojančiam duoti duonos, jam reikia taip pat ir bendrystės, jam reikia pasijusti reikalingas. Tiesa, nuo kažko reikia pradėti ir tikrai manau, kad materialinė pagalba stokojančiam yra labai svarbus dalykas. Svarbiausia, jog patys įsisąmonintume, kad tai tik kelio pradžia, o ne finišas.

            ***

            Kuo skurdo ir neturto perskyra gali būti svarbi valstybės socialinei politikai? Skurdas neturėtų būti tai, prie ko derėtų priprasti. Dar Platonas sake, kad jau vienas elgeta yra ženklas, kad valstybėje trūksta teisingumo. Kita vertus, Bažnyčios socialinis mokymas pabrėžia, kad neturėtume pasiduoti utopinei sąmonei ir galvoti, kad vien institucijų pertvarka gali visus išvaduoti nuo skurdo. Žmogaus prigimtis yra sužeista ir tai reiškia, kad skurdas bus mūsų palydovas iki laikų pabaigos. Kartu tai iššūkis kiekvienai kartai.

            Puikus lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas tvirtina, kad mūsų socialinę politiką labai nuskurdina keletas parazitiškų mitų.

Ekonominis augimas yra atsakymas į visas problemas. Pasak Baumano, netiesa – šiandien trūksta ne augimo, bet tgeisingumo. Dar daugiau, ekonomiškai turtėjančios visuomenės tampa tik dar neteisingesnės.

Vartojimo imperatyvas. Jei norime turtingai gyventi turime vartoti vis daugiau, bet kokie vartojimo apribojimai ar apsiribojimai skelbiami kaip žmogaus apiplėšimas ar ekstremizmas. Būtent vartojimas yra paskelbtas skurdo antinomija. Todėl nėra ko stebėti, kad Lidl parduotuvių tinkle atėjimas į Lietuvą sukelia katalikišku besivadinančiame  krašte didesnį ažiotažą nei žinia apie naujai paskirtą vyskupą.

Kai į viską žvelgiame per vartojimo prizmę, skurdas įgyja dar vieną paradoksalią reikšmę: jis yra tai, kas neturi teisės egzistuoti. Su skurdu aktyviai kovojama, milijardai dolerių ir eurų išleidžiama konferencijomis apie tai, kaip turime įveikti skurdą, vykdomos įvairiausios skurdo mažinimo programos, Visa tai primena kovą su augliu, kurį dera sunaikinti ar išpjauti. Labai labai menkutis žingsnis  skiria kovą su skurdu nuo kovą su skurstančiais. Jie erzina ir pykdo.

(Bus daugiau)