Vidinio pokalbio jėga

Kaip yra teigusi psichologė James Rainwater, kiekviename iš mūsų nuolat vyksta vidinis pokalbis, kuriame įvardijame sau, ką galvojame apie pasaulį, kaip vertiname įvykius, sujungiame savo patirtį į rišlų pasakojimą. Nuo to, koks motyvas vyrauja šiame vidiniame pokalbyje, labai priklauso mūsų savijauta ir nuotaika. Pavyzdžiui, galima eiti miško keliu ir visą dėmesį sutelkti į uodus ar į kitus dalykus, kurie mus erzina, tačiau einant tuo pačiu keliu galima nepaisyti uodų, džiaugtis nuostabiu vaizdu, gaiviu oru.

Yra dalykų, kurių gyvenime negalime pakeisti, tačiau labai daug kas priklauso ir nuo mūsų nuostatų, pasirinktos interpretacijos. Puikus pavyzdys – dabartinė žiniasklaida, kuri paprastai pirmiausia domisi skandalais, tuo, kas bloga, ir nenori matyti, sumenkina visa tai, kas pozityvu. Tokia nuostata duoda toną visai visuomenei. Tai, kaip vidinis dialogas mums gali kenkti, J. Rainwater atskleidžia domkrato istorijoje.

Kartą žmogus važiavo dykuma ir staiga subliūško jo automobilio padanga. Jį suėmė siaubas. Jis neturėjo domkrato pakelti automobiliui ir negalėjo pakeisti padangos. Vairuotojas atsiminė, kad prieš keletą kilometrų pravažiavo automobilių priežiūros stotį ir suprato, jog tai – vienintelė jo viltis.

Eidamas jis mąstė: „Juk supranti, kad kelias eina per negyvenamą vietovę. Aplink nėra kitų žmonių. Jei automobilių priežiūros stoties šeimininkas nenorės man padėti, nebus jokios kitos vietos, kur galėčiau kreiptis. Aš visiškai priklausau nuo jo. Neabejoju, kad už domkrato paskolinimą jis norės pasipelnyti. Galbūt jis paprašys dešimt dolerių, o gal net dvidešimt… penkiasdešimt. Neturėsiu kitos išeities, net jei jis paprašys šimto. Viešpatie, kokie tai didžiuliai pinigai už tokį menkniekį. Tik labai nedoras žmogus gali taip pelnytis iš kito nelaimės. Tas šeimininkas tikras niekšas.“ Su kiekvienu žingsniu vairuotojo nuotaika vis prastėjo ir pyktis godžiam šeimininkui didėjo. Pagaliau, jis pasiekė tikslą ir pamatė pro duris išeinantį šeimininką. Šis maloniai nusišypsojo ir paklausė: „Gal galiu kuo nors padėti?“ Vairuotojas piktai atrėžė: „Eik velniop su tuo savo domkratu.“

Kvailas vairuotojas? Tačiau, kaip teigia J. Rainwater, mes nuolat kuriame domkrato istorijas, ir tai vienas iš populiariausių būdų tapti savo paties priešu.

Apie nuosėdas

Kartą turtinga pora pasikvietė pavakarieniauti bičiulių porą. Vakarienė buvo smagi ir svečiai puikios nuotaikos grįžo namo. Netrukus jie išgirdo telefono skambutį ir pakėlė ragelį. Labai nustebino oficialumas ir šaltukas skambinančio šeimininko, pas kurį neseniai smagiai svečiavosi, balse: „Sveiki, man nemalonu tai sakyti, tačiau mes su žmona nusprendėme, kad mums nederėtų daugiau susitikti su jumis.“ Į nustebusio pašnekovo klausimą, „kodėl“ buvo paaiškinta: „Kai tik jūs išėjote, mes pasigedome mums labai brangių sidabrinių peilių ir šakučių.“ – „Tačiau mes tikrai jų neėmėme“, – bičiulio kaltinimas akivaizdžiai sutrikdė. Vakarienės šeimininkas ramiai, bet kartu šaltai atrėžė: „Mes žinome, kad jų neėmėte, nes paskui atradome tai, ką manėme esant pradingus. Tačiau tai ne taip svarbu, nes juk nuosėdų liko…“

Įtarimai, apkalbos labai greitai gali sugadinti bičiulių santykius. Šiuo atveju taip pat daug kas priklauso nuo mūsų nuostatos. Dažnai pasitaiko, kai mes skubame pasmerkti žmogų, vien tik išgirdę neigiamą informaciją, kurios vertė abejotina. Nors paskui informacija paneigiama, tačiau jos nuosėdų širdyje lieka ir mus veikia. Tad verta prisiminti šv. Tomo Akviniečio patarimą: „Daug geriau apsigauti, galvojant apie žmogų geriau, nei derėtų, nei apsigauti, galvojant blogiau.“ Labai dažnai mūsų nuostatos tampa išsipildančiomis pranašystėmis. Žmogus, kurį visi be jokio pagrindo vadina vagimi, po kurio laiko iš tiesų gali pradėti vogti, nes jausis, kad gyvena tarp priešų ir nėra reikalo gerbti nei jų, nei jų nuosavybės.

Parengė Andrius Navickas