Ar iš tiesų Lietuva šiandien yra pavojingai nusilpusi ir bent keliomis greitą mirtį pranašaujančiomis ligomis seganti ligonė? Palatoje susirinkę įvairiausių kompetencijų „gydytojai“ konkuruoja negailestingų diagnozių formuluotėmis ir tvirtina, kad vienintelis būdas palaikyti Lietuvos gyvybę – visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio ir tepti tepaliukais, kurie atrodė tikras stebuklas sovietmečio deficito laikais.
Ištraukos iš diagnozių, kurios labiau primena nekrologus: „Lietuvių kalba buvo palaidota. Šeimos sugriautos. Dorovė žlugusi. Konstitucija okupuota. Valstybė parduota. Tauta nuskurdusi. Vaikai suvilioti ir sužaloti. Vyrai terorizuojami. Vakcinų kapinės plečiasi.“
Keisčiausia, jog niekam nebekeista, kad apie nuskurdusią, sunaikintą valstybę garsiausiai kalba, pavyzdžiui, žmogus su prabangiu „Jaguaru“ ir raudonais numeriais, Seimo veteranas, koldūnų žinovas, milijonierius europarlamentaras, kažkada tikėjęs degtinės, o dabar įkrauto vandens gydomąja galia, neblogai iš maudymosi eketėse prakutęs politikas ar advokatas iš dar privatizacijos pradžioje gerokai praturtėjusios šeimos.
Gal kiek mažiau keista, kad apie šeimos žlugimą dažniausiai kalba tie, kurių ne viena šeima sugriuvo ir jiems labai sunku pripažinti, kad būta kokios nors jų kaltės. Todėl, pasirodo, kalti gėjai, lesbietės ir, aišku, konservatoriai.
Deja, jau turime patirtį važiuoti pas Rytų diktatorius „laisvės saulės“ parvežti. Deja, „normalios valstybės“ pavyzdžiu diagnozių ir nekrologų Lietuvai rašeivoms yra tapusi ta, kurios vadovas, net ir dabartinės įtampos tarp Rusijos ir Vakarų situacijoje, vyksta į Kremlių ir žada amžiną draugystę.
Nebežinau, kaip reaguoti, kai „tikros krikščionybės ir moralės karžygiai kasdien leidžia sau šlykščiausiai koneveikti tuos, kurie „nuklydo nuo doros tako“.“
Tačiau tvirtai žinau, kad, nepaisant visų problemų, švilpimų, neapykantos penkiaminučių, realaus skurdo žaizdų, būtinybės prisitaikyti prie sparčiai kintančios tikrovės, susikupusio nerimo, Lietuva šiandien gyva ir stiprėja. Tiesą sakant, net dabartinis murmesys ir visuotinai pripažįstamų problemų kiekis tik parodo, kiek toli nužengėme nuo tos situacijos, kai daug kas sakė: „kad ir basi, bet laisvi“. Dabar jau prabangius batus žmonės nusiauna ties Prezidentūra ne iš skurdo. Dabar jau į ekonominę situaciją Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Baltarusijoje, Sakartvele ir daug kur kitur žvelgiame iš aukšto ir keliame visai kitus reikalavimus gyvenimo kokybei, nei dar prieš kokius dešimt metų.
Ne, Lietuva tikrai nėra nusilpusi ir merdinti. Gyventume dar geriau, teisingiau ir solidariau, jei visa neigimo ir menamų apokalipsių energija būtų nukreipta į bendrą kūrybą ir realių problemų sprendimą. Tačiau laisvė turi šalutinį poveikį – galimybę ją keikti.
Gaila tik, kad mes visi dažnai pasiduodame pagundai bambėti, piktintis, įsitikinimui, kad kažkas mumis turi pasirūpinti ir nemokame džiaugtis kiekviena diena, kiekvienu žingsniu į priekį, kiekviena galimybe mylėti ir švęsti bendrystę.