Ukrainos žiniasklaidoje, greta pranešimų iš fronto, politikų pasisakymų, kartas nuo karto galima pamatyti ir astrologines prognozes. Pavyzdžiui, kad atominio ginklo panaudojimas yra vis menkiau tikėtinas, nes mažėja Plutono įtaka. Taip pat skaičiau ir apie Ukrainos raganų apeigas, kuriose buvo linkima Kruvinajam Vovai mirties. Galima suprasti principą – viskas frontui, viskas pergalei. Kita vertus, jau pats laikas įvardinti ir tai, kad nemažos dalies ekspertų, analitikų – tiek Mordore, tiek Ukrainoje, tiek Vakaruose – prognozės, situacijos vertinimas ir įvairių scenarijų modeliavimo sugebėjimai nelabai skiriasi nuo astrologinių prognozių ar „užkeikimų“ kartojimo.

Brangiai kainavęs ir plačiai išgirstas ekspertų „Titanikas“ susidūrė su tikro karo Ukrainoje ledkalniu. Mano galva, labai svarbu įsisąmoninti ir permąstyti, kokių pokyčių reikia pereinant prie kokybiškai naujos analitikos, kuri nebūtų paprasčiausiai to, ką norsi girdėti pasaulio galingieji kartojimas?

Šioje vietoje reikalinga pastaba – tikrai nesakau, kad ekspertizės ir analizės nereikia. Tikrai nesakau, kad visi ekspertai ir analitikai „susimovė“. Noriu pabrėžti pavojingą tendenciją, kad labai trūksta „nepatogios“ analitikos, drąsaus klausimų kėlimo ir, tiesą sakant, tikros kokybiškos intelektualų diskusijos, kuri nebūtų paprasčiausiai įvaizdžio vadyba ar prie žiniasklaidos poreikių prisitaikantis šou.

Mordoro fiureris lemtingą sprendimą priėmė, tai nebekelia abejonių, remdamasis daugybe klaidingų prielaidų apie realią situaciją Ukrainoje ir Vakaruose. Pabrėžiama, kad jau seniai jam teikiama tik ta informacija, kuri jam patinka.

Tačiau ar situacija Vakaruose radikaliai kitokia? Galime pasidžiaugti, kad JAV ir Britanijos žvalgyba puikiai sugebėjo atskleisti visus Mordoro puolimo planus. Tačiau Vakarų vadovai (kiek suprantu, visi) buvo įtikinti patarėjų, ekspertų, kad Ukraina žlugs labai greitai ir praktiškai buvo ginčijamasi tik dėl to, kaip klostysis partizaninis karas.

Vokietijai ir Prancūzijai, net ir keičiantis valdžioms, buvo patogu girdėti ekspertų užtikrinimą, kad Mordoras nekariaus, jei ekonomiškai tai nebus naudinga, todėl prekyba vietoj boikoto esą yra geriausia strategija. Galiausiai galingiausios Europos valstybės tapo visiškai priklausomos nuo Mordoro resursų.

Kai Lietuva ėmėsi ryžtingų veiksmų dėl Taivano ir prasidėjo konfliktas su Kinija, mes sulaukėme moralinės paramos, tačiau Vakarų valstybės nedrįso sekti mūsų pavyzdžiu. Neabejoju, taip patarė analitikai ir ekspertai. Ar jie įvertino, kad jau dabar Vakarai yra tapę pernelyg priklausomi nuo Kinijos įnorių? Svarbiau atrodė kaštų ir naudos analizė, nes visa ekspertizė, paradoksalu, jau seniai yra tapusi itin marksistine. Turiu galvoje, kad remiasi prielaida, jog ekonomikos veiksniai apsprendžia visus kitus.

Karas Ukrainoje, paradoksalu, bet tapo svarbia galimybe Vakarams atsitokėti. Jei Mordoras nebūtų paskubėjęs (dėkui Mordoro ekspertams, o gal ir tam, kad Kruvinasis Vova jaučia, jog sveikata prastėja ir nebeturėjo kantrybės laukti), nacionalpopulizmo bangos būtų vis labiau ardžiusios Vakarus. Bėda ta, kad elementariai nebuvo pakankamai intelektualinės jėgos pateikti alternatyvų įtaigų pasakojimą populistiniam mitui apie „prarastą dvasingumą“ ir poreikį „atkurti tradicines vertybes“. Viena iš priežasčių – technokratinio ir humanitarinio mąstymo supriešinimas, kai pirmasis tapo seklus ir vienmatis, o humanitarika, dažnu atveju, virto ne pačios geriausios prabos poezija. Tiesa, neskubėčiau diagnozuoti, nes priežasčių veikiausiai yra ir daugiau. Šiandien noriu atkreipti dėmesį į patį klausimą – ekspertizės ir analitikos krizę. Nei visų priežasčių, nei išeities šią akimirką tikrai nežinau.

Kaip yra Lietuvoje? Regis, turime daugiau žmonių, kurie gali sakyti: „mes juk perspėjome“, tačiau, nepaisant grupės tikrai išmintingų ir įžvalgių žmonių, vaizdas nėra pats geriausias. Kai pradedi, kaip politikas, aiškintis, kokiu tvirtu analizės pamatu gali pasiremti kurioje nors srityje, atrandi sutręšusias grindis, ant kurių patiesiamas į įvaizdžio vadybą orientuotų ataskaitų „kilimas“, nes taip niekada neatsiranda tinkamo laiko kapitaliniam remontui; kita vertus, tas, kuris apie tokio „remonto“ būtinybę paskelbia, labai primena Platono „Valstybėje“ aprašytą žmogų, kuris, pamatęs saulę, grįžta į urvą ir visus labai erzina savo entuziazmu.

Tiesą sakant, norėjau parašyti trumpą repliką. Na, bent tikiuosi, kad mano žodžiai bent kam nors pasirodys erzinančiu akmenuku bate ir sukels kokią nors reakciją.