Koks užsienio miestas Lietuvoje populiariausias pastaruoju metu? Taip, Stambulas. Pažįstu, ne vieną žmogų, kurį vien mintis, kad Lietuvoje gali galioti kažkur Stambule pasirašyta konvencija, skamba nejaukiai.

Noriu priminti, kad šiuo vardu šis miestas vadinasi tik nuo 1930 m. ir kažkada jis buvo viena svarbiausių krikščionybės atramų – Konstantinopolis, pavadintas imperatoriaus, pabaigusio visus krikščionių persekiojimus Romos imperijoje ir suteikusio (paradoksas) patiems krikščionims veikti valstybės vardu, garbei.

Konstantinopolio susitarimas skambėtų geriau, ar ne? Nors, tikiu, ne pavadinimas svarbiausia. Kur kas svarbiau man atrodo ne tai dėl ko žmonės pasiryžę vienas kitą prakeikti, o tai dėl ko mes galime ir norime sutarti. Kaip tą sutarimą bevadintume…

Pavyzdžiui, ar smurtas artimoje aplinkoje yra normalu? Tikiu – galime sutarti, jog ne. Sudėtingiausia sutarti dėl to, ką vadiname smurtu. Mano galva, šis klausimas yra vienas iš svarbiausių, dėl to turėtume diskutuoti. „Muša, vadinasi myli“ – matant sumuštas šeimose moteris, šis pašmaikštavimas visai nejuokingas. Seksualinis smurtas? Ar normalu, kai su sutuoktine elgiesi, kaip su tau priklausančiu daiktu? „Sutuoktinio pareiga“ – patenkinti seksualinius kito sutuoktinio įgeidžius visur ir visada? O kaip su psichologiniu smurtu? Daug aistrų keliančioje konvencijoje dar kalbama apie ekonominį smurtą. Ar tai išsigalvojimas, ar noras atkreipti dėmesį į rimtą problemą?

Kur ieškoti smurto šaknų? Visi suprantame, kad nepakanka gesinti gaisrų, bet turime užkirsti jiems kelią. Ar tikrai viskas yra gerai su mūsų „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ modeliais? Kiek jie įgalina, kiek įkalina įsisenėjusiuose stereotipuose? Ar norima visas tradicijas vadinti stereotipais? Tikiu, kad ne. Tai gal galime diskutuoti apie tai kas negerai mūsų įprastuose modeliuose, jei Lietuvoje vyrai turi didesnį polinkį nusižudyti, nei kitur?

Kas turima omenyje, kalbant apie „socialinę lytį“? Ar tik anglosaksiškoje kultūroje savaime suprantama skirtis tarp gender/sex, ar čia iš tiesų bandoma įvesti, kaip vienas politikas dievagojosi, daugybę lyčių, o tai jau dvelkia chaosu? Ar galime atskirti tai, kas įgimta, ir tai, kas išmokta?

Ar krikščioniškas lytiškumo ugdymas tirpdo smurtą ar prie jo prisideda? Ką mes vadiname tokiu ugdymu? Ar pagrįsti dalies katalikų nuogąstavimai, jog šv. Jono Pauliaus II „kūno teologija“ bus cenzūruojama?

Kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, tačiau ar tuo pačiu nesuponuojama, kad tai ypatingos rizikos zona? Ar veikiau norima pasakyti, kad smurtas yra įsismelkęs net ten, kur turėtų būti visiškai saugu? Kiek valstybės institucijos gali kištis į šeimos gyvenimą ir kokiais atvejais, jei apskritai gali?

Kaip yra su tokiu smurto šaltiniu, kaip priklausomybės ligos? Ar susitelkimas į vyriškumo/moteriškumo modelius nenukreipia mūsų žvilgsnių nuo to, kad būtent priklausomybės tampa viena dažniausių smurto priežasčių?

Išvardijau tik dalį klausimų, kuriuos būtina aptarti. Tačiau bėda ta, kad žodis „tartis“ reiškia ne tik išsakyti savo poziciją, bet ir išgirsti bei bandyti suprasti kitą.

Stambulo konvencijos (ar Konstantinopolio susitarimo) entuziastai tvirtina, kad būtent Konvencijos ratifikavimas paskatins tikrą diskusiją, nes kol kas smurto problema neprasibrauna į jai deramą vietą politinėje darbotvarkėje. Konvencijos priešininkai tvirtina, kad visais klausimais galima diskutuoti ir be Konvencijos priėmimo, o jos priėmimas tik primes vieną nuomonę kitiems.

Tai gal tada diskutuokime ir kalbėkimės, o ne vien skirstykimės, kas į kurią barikados pusę? Beje, popiežius Pranciškus paragino melstis už smurtą patiriančias moteris.