Popiežius Benediktas XVI kartojo, kad krikščionio tikėjimas nėra teorija, bet nesibaigianti pastanga suprasti, perteikti ir įprasminti Susitikimą su Išganytoju. Kiekvienam šis susitikimas yra unikalus. Todėl vis stabdau savyje norą aiškinti kitiems, kad ne ten keliauja, kad ne tokia yra krikščionybė. Ji gali būti įvairi, priklausomai nuo to, kokia buvo ta Susitikimo patirtis.

Aš neturėjau degančio krūmo patirties, kuri parblokštų ant žemės ir, prisipažįstu, pavydžiu tiems, kurie tiesiog alsuoja Viešpaties artumos tikrumu. Tačiau, kai atsigręžiu atgal, atrandu daugybę Susitikimo ir Meilės ženklų. Per man padovanotus žmones, per visas nuvalytas ašaras, per žinojimą, kad niekada nesu vienas. Susitikimas keičia ir kartais paradoksaliai –paprasčiausiai nebegali nereaguoti, nors, puikiai supranti, kad patogiau būtų pamaldžiai nusukti galvą…

Man labai artimas Šventojo Rašto Jona, kuris nebijojo maištauti, ginčytis… Aš irgi norėčiau kitokios misijos… Puikiai suprantu, kad kartais, jei nutylėčiau, praeičiau pro šalį, pasakyčiau, kad yra svarbesnių reikalų, gaučiau daug mažiau laiškų, kaip manimi kažkas nusivylė, kad užmiršau šeimą ir Tėvynę…

Tačiau…

Šeima man visada buvo dovana ir stebuklas. Gavau tikrai gerokai daugiau, nei nusipelniau. Taip pat ir Tėvynė. Visada didžiavausi, jog esu ja Viešpaties apdovanotas, net tada, kai ji buvo okupuota. Kažkaip visada širdyje tvirtai tikėjau, jog okupacija – tai liga, kuri turi kada nors baigtis. Didžiulę pagarbą jaučiau mamos giminei – tremtiniams, kurie, grįžę iš Sibiro, sugebėjo vėl iš naujo įleisti šaknis ir spinduliavo dėkingumu tiems žmonėms, kurie tremtyje padėjo jiems išlikti. Deja, niekada nemačiau savo senelio – tėčio tėčio, politinio kalinio, kuris žuvo Vorkutoje. Šeimoje, kurioje augau, niekada niekas laisvės kovotojų nevadino banditais, o Sovietų Sąjungos – tikraisiais namais. Nepaisant to, mėgau rusišką literatūrą ir muziką. Būti lietuviu man niekada neatrodė būti prieš kažką.

Tiesą sakant, sovietmečiu man net svarbiau atrodė drąsiai sakyti, kad esu katalikas, priklaupti, prieš įžengiant, net ir į valdžios išniekintą bažnyčią, o Kūčios, Kalėdos ir Velykos buvo tikrojo Gyvenimo šypsenos kasdienybėje.

O paskui jau visi tapo tikinčiais. Puiku. Tik vis labiau norėjosi savo tikėjimą įmūryti į pamatus, o ne panaudoti kaip tinką.

Visa tai rašau, nes man labai sunku suprasti, kaip „kova už Kristų“, „kova už šeimą“, „kova už Lietuvą“, tampa barikadų statymu, patrankų salvėmis ar net „neapykantos valandėlių“ organizavimu.

Kaip žmonės, kurie sutiko Išganytoją, kurie supranta, kad per Jo auką, o ne per kokius nors savo nuopelnus esame gelbėjami, taip lengvai tampa Kainais „ne taip gyvenančiam“ Abeliui. Kaip šeima gali tapti kuoka? Kaip galima norėti Tėvynę paversti siundomu šunimi, o Trispalvę – cenzūros spalvomis?

Socialiniuose tinkluose atrandu net ir raginimų maldą paversti kariniu maršu. Pridėjus dar parašų rinkimo akcijų ir „Maršo už šeimą“ būgnų tratėjimą… Broliai ir sesės Kristuje, prieš ką kovojate? Į kokį Kryžiaus žygį patraukėte? Ar tikrai visa tai kyla iš Susitikimo stebuklo? Ar nepamiršote, jog kartą jau nutiko – Hosana šūkius labai greitai pakeitė tūžmingas „ant kryžiaus jį“.

Nenoriu nieko smerkti ar moralizuoti. Paprasčiausiai visiškai nesuprantu. Evangelijose apreikštą Kristų sunkiai įsivaizduoju karinguose plakatuose ar skelbiant, jog yra kažkokie „ne tokie“ ir „ne taip besielgiantys“, kuriuos reikia „pastatyti į vietą“.

Tiesa, dviem tūkstantmečiams praėjus nuo Kryžiaus mirties ir Prisikėlimo, Korėjoje gyveno žmogus, pasiskelbęs naujuoju Mesijumi, kuris teigė, kad Jėzaus Kristaus misija nepavyko (daugiausia, dėl Jono Krikštytojo neryžtingumo) ir didžiausia Kristaus klaida – jis nespėjo sukurti šeimos. Naujasis Mesijas iškėlė šūkį „už šeimą“ ir bandė „pataisyti“ krikščionybę. Beje, jo paties šeima susidūrė su dideliais sunkumais, tačiau, atkreipkite dėmesį, tie, kas ypač myli deklaracijas, labai retai savo gyvenime jas įkūnija.

Iki Prisikėlimo šventės dar beveik dvi savaitės. Labai norėčiau, kad visa neapykanta žūtų ant kryžiaus ir Prisikėlimo šviesa mums visiems padovanotų naują širdį, kuri moka mylėti taip, kaip skelbia Himnas meilei, kurioje nelieka vietos kitą perdaryti pagal save.