Rollo May „Meilė ir valia“, iš anglų kalbos vertė Visvaldas Legkauskas, Vilnius: Vaga, 2010

„Vagos“ leidykla buvo sufoirmavusi gerą tradiciją versti į lietuvių kalbą pamatinius XX amžiaus psichologų bei psichoterapeutų darbus. Tiesa, ne visais atvejais buvo lengva suvokti verčiamų tekstų atrankos kriterijus, atskirais atvejais teko apgailestauti, jog prastas vertimas sumenkina lietuviškai prabilusio teksto vertę. Tačiau lygiai taip pat po kai kurių šios serijos knygų derėjo nuoširdžiai padėkoti leidyklai ir palinkėti maloniai stebinti ir ateityje.

Amerikiečių psichoterapeuto Rollo May, prieš kiek daugiau nei keturiasdešimt metų parašyta ir per tą laiką nei kiek nepasenusi, bet netgi dar aktualesnė šiandien, knyga „Meilė ir valia“ neabejotinai priklauso antrajai kategorijai (jai subjektyviai priskirčiau A. Kempinskio „Gyvenimo ritmą“ ir V. Franklio „Sielogydą“). Knygos leidėjams galima priekaištauti nebent dėl kelių vertimo netikslumų bei to, kad ją būtų praturtinęs išsamesnis Lietuvos skaitytojams menkai žinomo R. May pristatymas. Jį galėjo parašyti, pavyzdžiui, puikiai R. May kūrybą išmanantis Humanistinės ir egzsitencinės psichologijos instituto vadovas Rimas Kočiūnas ar Egzistencinės terapijos centrui vadovaujantis Robertas Petronis.

Trumpai apie Rollo May

Būsimas įtakingas psichoterapeutas gimė 1909 metais JAV. Biografai atkreipia dėmesį į labai sudėtingą jo vaikystę, nes tėvai konfliktavo ir išsiskyrė, o sesuo sirgo šizofrenija. Baigęs humanitarines studijas viename iš Ohajo universitetų, Rollo nusprendė keliauti į Europą, kurioje praleido daug laiko, lankydamas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis menu, ėmė tapyti. Kelionės metu, kaip teigė pats R. May, dar labiau sustiprėjo egzistencinis nerimas, jis pasijuto labai vienišas. Norėdamas išsklaidyti nerimą, R. May pradėjo studijuoti teologiją, susidraugavo su žymiu protestantų teologu Paulu Tillichu. Po studijų bandė būti pastoriumi, tačiau labai greitai nusivylė ir nusprendė ieškoti atsakymo į jį kankinusias abejones ne religijoje, bet psichoanalizėje. Jam didelę įtaką padarė susitikimas su žymiais psichoterapeutais Harry Sullivanu ir Erichu Frommu. Tačiau didžiausiu sukrėtimu ir lūžio tašku R. May gyvenime tapo tuberkuliozė, kuria jis sunkiai sirgo ir buvo priverstas trejus metus praleisti sanatorijoje. Nuogąstauta, kad liga gali tapti jam mirtina. Pasak R. May, savo bejėgiškumo prieš sunkią ligą suvokimas, mirties baimė, kankinamas naujų tyrimo rezultatų laukimas tapo ypatingu iššūkiu. Buvo nesunku palūžti ir pasiduoti, tačiau kartu tai stiprino valią ir mokė ligą priimti ne kaip svetimkūnį, bet kaip svarbų savo būties dėmenį. Jis įsitikino, kad neviltis tik blogina situaciją ir pats įsitikino, kiek žmogaus vidinė nuostata gali keisti. Nusivylę žmonės sanatorijoje mirdavo, o daug sunkiau sergantys, bet nepraradę valios kovoti su liga – pasveikdavo.

Liga paskatino R. May atkreipti dėmesį į nerimo ir baimės analizę filosofijoje ir psichoterapijoje. Pirmiausia Soreno Kierkegaardo ir Sygmundo Freudo darbuose. Nors R. May visą gyvenimą pagarbiai vertino psichoanalizės kūrėją, tačiau jam artimesnis buvo S. Kierkegaardo egzistencializmas.

1946 metais R. May pradėjo savo privačią psichoterapeuto praktiką, kurioje bandė plėtoti egzistencinės pakraipos psichoanalizę. 1949-aisiais Kolumbijos universitete jis apsigynė daktaro disertaciją, kurios pagrindu po metų pasirodė knyga „Nerimo prasmė“.

R. May buvo produktyvus autorius, tačiau visgi garsiausia ir populiariausia jo knyga – „Meilė ir valia“, kuri buvo paskelbta 1969 metais, išversta į daugybę kalbų, daug kartų perleista ir gavo ne vieną akademinį apdovanojimą.

R. May vadinamas vienu iš egzistencinės terapijos JAV pradininkų, jo darbai turėjo didelę įtaką humanistinei ir egzistencinei psichoterapijai Europoje.

R. May po ilgos ir sunkios ligos 1994 metais mirė Kalifornijos valstijoje, kur jis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.

Knyga „Meilė ir valia“

Pratarmę knygai „Meilė ir valia“ R. May baigia žodžiais: „Esu tikras, kad šiame pereinamame dvidešimtajame amžiuje, kai mums teko patirti visas vidinių vertybių žlugimo pasekmes, itin svarbu ieškoti meilės ir valios šaltinio.“ Tai sudėtingas iššūkis, nes ilgą laiką valia ir meilė buvo suvokiamos kaip atsakymai, susidūrus su gyvenimo negandoms, o mūsų laikais iš atsakymų jos virsta problemomis. Turime pripažinti, kad gyvename sutrikusios mielės ir valios amžiuje.

Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl meilė tampa problemiška, pasak R. May, tai, kad seksas buvo užkeltas ant sosto, apėmė visą žmogaus vaizduotę ir buvo atskirtas nuo eroso ir kitų meilės formų.

„Per nepaprastai trumpą laiką po Pirmojo pasaulinio karo nustojome elgtis lyg seksas visai neegzistuotų ir tapome jo apsėsti. Kai kurie mokslininkai mano, kad mums seksas svarbesnis nei bet kuriai kitai kultūrai per visą žmonijos istoriją.“(p. 43) Pasak R. May, „tiek daug sekso ir tiek mažai jame prasmės ar bent jau malonumo.“(p. 44) Karalienės Viktorijos amžininkai nenorėjo, kad kas nors žinotų, jog jie turėjo seksualinių jausmų, o mes gėdijamės, jei jų neturime. XX amžiaus pradžioje moteris, pavadinta „seksualia“, būtų įsižeidusi, o šiandien tokie žodžiai vertinami kaip komplimentas. Seksualinės problemos neišsisprendė, o vidinis nerimas ir kaltė netgi išaugo.

Žmogaus įmetimas į neribotą ir tuščią laisvo pasirinkimo jūrą pats savaime laisvės nesuteikia, tačiau tik padidina vidinį konfliktą. Seksualinėje laisvėje nebelieka žmogiškumo, meilę bandoma išganyti per seksualines technikas, tačiau jos tik ją palaidoja.

Pasak R. May: „Viktorijos epochos žmogus siekė mylėti, lytiškai nesantykiaudamas; šiuolaikinis žmogus siekia lytiškai santykiauti neįsimylėdamas.“ (p.53)

Didysis S. Freudo indėlis buvo tas, kad Sokrato priesaką „pažink save“ jis nunešė į naujas gelmes. S. Freudas sukūrė naują terapijos tipą. Tačiau turime pripažinti, R. May tvirtinimu, jog S. Freudas subanalino ir suprimytivino meilės ir valios sąvokas.

Meilės deformacijos neatsiejamos nuo valios paralyžiaus. Meilės ir valios priešingybė yra apatija, iš kurios kyla smurtas. Pasak R. May, smurto šaltinis yra ne galios perteklius, bet kaip tik apatija ir savo bejėgiškumo išgyvenimas. Žmonės smurtauja, nes nemato kitų galimybių daryti įtaką pasauliui.

„Neretai vaikas ar paauglys priverčia grupę jį pastebėti elgdamasis destruktyviai, nors jis ir smerkiamas, tačiau bendruomenė ji pastebi. Būti stipriai nekenčiamam beveik taip pat gerai, kaip būti labai mėgstamam, nes tai išlaisvina iš absoliučiai nepakenčiamos anonimiškumo ir vienatvės situacijos.“ (p. 37)

R. May knyga nepatiks tiems, kurie įsitikinę, jog viską žino apie meilę. R. May kelia provokuojančius klausimus ir laužo stereotipus, kurių svarbiu šaltiniu, kad ir kaip būtų paradoksalu, tapo psichoanalizė, kadaise sukilusi prieš veidmainystę ir fasadiškumą. Knyga skirta ieškantiesiems ir prisiimantiesiems atsakomybę tiek už savo atradimus, tiek už apsisprendimus.