Raupsuotasis ir Jėzus

Sekmadienį Bažnyčia apmąsto evangelisto Morkaus pasakojimą apie raupsuotąjį, kuris atsiklaupęs maldavo Jėzaus: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Įžūlus prašymas. Raupsai buvo viena baisiausių ligų, kuri reiškė ne tik didelę mirties tikimybę, bet ir gėdą. Aplinkiniai šalindavosi raupsuotojo ne tik dėl baimės užsikrėsti šia liga, bet ir kaip žmogaus, kuris Viešpaties baudžiamas už nuodėmes. Tai pirmiausia buvo puolęs žmogus, nevertas atjautos.

Evangelistas tvirtina, kad Jėzus pasigailėjo ligonio. Dievo Sūnui rūpi ne ligos kilmė, ne susirgimo istorija, o tai, kad žmogus išgyvena dėl savo negalios, ieško pagalbos ir su tikėjimu kreipiasi į Išganytoją, tikrai nebūdamas Rašto žinovas, net nebandydamas suprasti Gerosios Naujienos esmės. Jėzus palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko ir jis tapo švarus.

Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jams paliudyti“. Bekeliaudamas išgijusysis pradėjo taip plačiai skelbti apie įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės vis tiek iš visur rinkosi pas jį.

Pastaroji pastraipa veikiausiai labiausiai trikdo. Žmogus, tapęs stebuklo liudininku ir išvydęs Jėzaus galią, neklauso jo griežtų nurodymų. Paprasčiausiai nuostaba ir Geroji Naujiena niekaip neįsitenka jame. Jis sukrėstas tiek, kad negali tylėti. Tai radikaliai kitoks sukrėtimas nei tas, kurį patyrė Abraomas per savo išbandymą, kai ėjo aukoti vienatinio sūnaus. Abraomo sukrėtimas atima žadą, o išgydytas raupsuotasis nenustygsta savyje. Jis yra sklidinas ir žodžiai tiesiog liejasi iš jo.

Beje, niekur nepasakyta, kad Jėzus supyko ar kaip nors nubaudė išgydytąjį. Veikiau galima sakyti, kad per kiekvieną susitikimą, santykį, Jėzus vis labiau supranta žmogiškumo slėpinį. Jis, kaip ir bet kuris iš mūsų, visą gyvenimą mokosi, ką reiškia būti žmogumi ir atsimuša į žmogiškumo ribas, kartu jas pašventindamas.

Mūsų raupsai

Grįžkime prie paties išgydymo ir raupsų. Mano įsitikinimu, Morkaus pasakojimas tiesiog idealiai tinka geriau suprasti tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus. Turiu galvoje viešumon iškilusius mūsų, Bažnyčios Lietuvoje, raupsus. Turėjome progos ne tik įdėmiai peržiūrėti žurnalistinį tyrimą „Gelbėk mus nuo gundymų“, įsiklausyti, kas kalbėta labai svarbioje konferencijoje „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje“.

Jei tai nesukrečia, vadinasi nesame Bažnyčioje ir vadinamės „krikščionimis“ tik iš inercijos ar konjunktūros. Tai nėra tik vyskupų, kunigų, vienuolių ar parapijų komitetų, maldos grupių, katechetų problema. Labai svarbi mūsų tikėjimo tiesa yra tai, kad visi mes esame sujungti į Kristaus mistinį kūną, esame susiję gerokai daugiau, nei patys susimąstome. Todėl ir klausimas – ką daryti? – yra skirtas ne tik hierarchams, bet jį turime užduoti ir kiekvienas sau. Pasakojimas apie raupsuotąjį dovanoja mums atsakymą ir galime tik klausti – ar turime drąsos ir tikro tikėjimo jį priimti.

Šiandien mes esame raupsuotasis. Nėra sunku mus užmėtyti kaltinimų akmenimis, nes tai liga, kuri lėtinė ir vis progresuojanti, kurią labai ilgai slėpėme. Mums labai norėjosi apie save galvoti kaip apie tuos, kurie gelbėja raupsuotuosius. Net atrodė, kad turime teisę juos barti, kelti jiems reikalavimus, tačiau staiga veidrodyje išvydome savo raupsus.

Geroji Naujiena ir bloga žinia

Morkus nurodo, kad Kristus pasigailėjo ir pagydė raupsuotąjį. Šiam tereikėjo į jį kreiptis. Receptas visiškai aiškus. Tačiau neskubėkime… Ką reiškia kreiptis į Kristų?

Tikrai ne dar intensyvesnius religinius ritualus, daugiau smilkalų ar ilgesnes litanijas.

Idant priimtume Gerąją Naujieną, pirmiausia turime pripažinti blogą žinią. Mums pirmiausia reikia pripažinti raupsus ir nuoširdžiai norėti jų atsikratyti. Tikrai nepakanka graužtis, kad kas nors pamatė ir paviešino mūsų negalią. Tai ne įvaizdžio vadybos klausimas. Tai ne gudravimas, vengiant padarinių. Priimti save, kaip raupsuotąjį, reiškia iš tiesų patikėti, kad mums reikia Išganytojo ir tik jis gali mus padaryti švariais.

Mūsų raupsai turi mus pakraupinti ir tada, tikiu, išvysime stebuklą, kaip net raupsus Viešpats gali paversti keliu į Išganymą. Tačiau pakraupti nuo raupsų pirmiausia reiškia atsiklaupti prieš visus tuos, kuriuos įskaudinome, kurių pasitikėjimu piktnaudžiavome, kuriuos išdavėme. Atlyginti jiems tas skriaudas, kurias dar įmanoma atlyginti. Padaryti viską, kad būtų užkirstas kelias naujiems piktnaudžiavimams ir ravėti savo piktžoles, kai jas tik pamatome, net jei tai skauda ir labai nepatogu.

Labai sunku pereiti nuo tapatinimosi su Piemeniu prie tapatinimosi su paklydusia avimi. Tačiau tik tai ir reiškia kreiptis į Viešpatį su prašymu: „noriu vėl būti švarus“.

Puikybės trupinimas

Disidentė Jadvyga Bieliauskienė man pasakojo, kad Dievas jai keliasdešimčiai metų buvo atėmęs tikėjimą. Tarsi malonė pasitraukė ir jokios pastangos, ritualai negalėjo tos tuštumos užpildyti. Didžiausia palaima buvo, kai ji vėl pajuto tikrą tikėjimą. Kartu ji suprato, kad tas dykumos laikotarpis buvo Viešpaties dovana puikybei tirpdyti, nes prieš tai ji jautėsi pranašesnė už netikinčius, žvelgė į juos iš teisuoliško aukščio. Po savosios „kelionės dykuma“, ji stengėsi į kiekvieną žmogų žvelgti, kaip į dovaną, su atjauta.

Tik ar mes turėsime drąsos pažvelgti į save, kaip į tą raupsuotąjį, ar galvosime, kad visi piktnaudžiavimai, sukčiavimai, išnaudojimai, prievartavimas tėra mūsų „šventos Misijos“ drumzlės (nenukirsi miško, nepribarstęs skiedrų)?

Tvirtai žinau tai, kad, jei nugalės mūsų puikybė, o ne nuolankumas, Viešpaties meilė ją trupins dar skaudžiau. Nes Jis ieško mūsų net tada, kai mes patys nusisukame į stabus.