Šį tekstą paskatino bent kelios priežastys.  Esame Gavėnios kelyje, kuriame itin svarbu permąstyti savąją tapatybę, tai, kas esame, kur einame, apie ką svajojame.  Taip pat esame rinkimų maratono įkarštyje, kai suintensyvėja diskusijos apie politines alternatyvas, kai tenka konkuruoti su kitomis pozicijomis. Deja, yra ir dar viena priežastis, kuri susijusi su procesais, kuriuos regime ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Turiu galvoje radikalių populistų pastangas primesti „baimės darbotvarkę“.

Priklausau TS-LKD ir klausimas, į kurį siūlau įsigilinti – ar ši politinė bendruomenė nepametė iš akių amžinųjų kelrodžių, kurie suformuluoti judėjo-krikščioniškoje tradicijoje ir šimtmečius buvo ir išlieka Vakarų civilizacijos pamatas?

Tikėjimas ir ideologija

Bažnyčia ne kartą yra pabrėžusi, kad tikėjimas negali būti paverstas ideologija. Vien jau dėl to, kad artimo meilės priesakas reikalauja skirtingų veikimo būdų, skaitant „laiko ženklus“, atsižvelgiant į čia ir dabar tarpstančius specifinius poreikius ir iššūkius.

Nė viena politinė jėga negali reikalauti monopolio būti krikščionių atstovė politiniame gyvenime, nes nėra išbaigtų „krikščioniškų“ atsakymų, kaip turi būti sprendžiamos sudėtingos politinės problemos būtent šioje situacijoje. Dar daugiau, bet kuri politinė jėga, kuri viešai save įvardija „krikščioniška“, šį įvardijimą turėtų suprasti ne kaip pretenziją į „ypatingą dorovinę kokybę“, bet kaip sudėtingą įsipareigojimą, kurio įgyvendinimas visada yra kelyje, niekada nesibaigia.

Penkios gairės

Tačiau galima kalbėti apie kelrodžius, gaires, kurie padeda pasitikrinti, ar vis dar sekame krikščionišku artimo meilės priesaku. Įvardinsiu penkias gaires, nors jų galima atrasti daugiau, tačiau tebūnie svarbiau kokybė, o ne kiekybė: asmens orumo samprata, teisės viršenybės principas, bendruomeniškumas, kūrybiškumas, tiesos sakymas.

Asmens orumo samprata

Viena svarbiausių krikščionybės atskleistų tiesų yra tai, kad kiekvienas žmogus yra nelygstama vertybė ir  visada yra tikslas, o ne priemonė. Žmogaus orumas nepriklauso nuo socialinio statuso, lyties, pažiūrų, tautybės, kultūrinės tapatybės, seksualinės orientacijos, išgyventų krizių. Nėra „labiau“ ar „mažiau“ vertingų gyvybių.

Iš čia plaukia nuostata, kad politikai turi labai rimtai vertinti žmogaus laisvę rinktis, neprimetant „teisingų“ elgesio modelių. Tai nereiškia žmogaus prigimties ir iš jos kylančių pamatinių poreikių sampratos atsisakymo. Tai nereiškia pataikavimo principui „viskas tinka“. Žmogaus laisvė turi ribas. Jas nubrėžia pagarbą kitų laisvei. Taip pat žmogaus laisvė nyksta, kai nepaisoma prigimtinių poreikių, kai mes su savimi pradedame elgtis kaip su daiktu.

Tikrai ne visada paprasta „išversti“ šį principą į politinio veikimo „kalbą“. Tačiau man nekelia abejonių, kad TS-LKD tai bando daryti. Natūralu, kad šie bandymai neatsiejami nuo diskusijų, alternatyvų siūlymų.

Pavyzdžiui, draudimų, susijusių su alkoholio vartojimu, rūkymu ar nesiskiepijimu, klausimas. Yra veiklos, kurios neišvengiamai daro įtaką ir aplinkiniams ir natūralu kelti klausimą – kaip šią įtaką neutralizuoti, nepažeidžiant asmens orumo principo? Kokie draudimai jau yra pertekliniai? Nemanau, kad būtų nekrikščioniška, jei mes leistume sekmadienį ilgiau pardavinėti alkoholį. Tačiau ir dabartiniai draudimai nėra grėsmė žmogaus orumui. Tai sutarimo dalykas, pirmiausia sutariant, koks yra tokio sutarimo tikslas. Pavyzdžiui, ne tiek seniai uždrausta rūkyti kavinėse ir baruose. Rūkoriams teko keisti įpročius, bet tokiu draudimu buvo ginamos nerūkančių žmonių, kenčiančių nuo cigarečių dūmų, sveikata.

Ar kanapių produktai medicininiais tikslais turi būti legalizuoti? Mano įsitikinimu, taip. Tačiau žinau, kad yra krikščionių, kurie mato daugiau žalingų padarinių nei privalumų. Normalu, kad tokia diskusija vyksta ir krikščionys gali joje turėti skirtingas pozicijas.

Taip pat ir dėl skiepų. Galima ginčytis, ar jie turi būti privalomi, ar  skatinti skiepytis turėtų kitos motyvacijos?  Tačiau (tai svarbu) nekrikščioniška atmesti medicinos mokslą ir pasiduoti gandams ar net juos platinti. Teiginys, kad skiepai labiau kenkia nei padeda neatitinka medicinos mokslo ir todėl yra proto išdavystė, kuri ne mažiau pavojinga nei atsitraukimas nuo tikėjimo tiesų.

Bažnyčia visuomet pabrėžė tikėjimo ir proto harmoniją ir kiekvieno krikščionio pareigą naudotis protu ir racionalia argumentacija. Todėl drąsiai galiu sakyti, kad, nors galima ginčytis, kaip veiksmingiausia padėti priklausomam nuo alkoholio ar narkotikų žmogui, tačiau nekrikščioniška būtų neigti, kad priklausomybė yra liga. Tai oficialiai pripažįsta tiek medicinos mokslas, tiek Bažnyčia.

Galima ginčytis, kokį teisinį pavidalą galėtų įgyti tos pačios lyties asmenų sąjungos, tačiau nekrikščioniška būtų teigti, kad žmonės, turintys kitokią seksualinę orientaciją nei visuomenės dauguma, dėl to gali būti traktuojami kaip „mažiau“ žmonės ar nevisaverčiai piliečiai. Kita vertus, natūralu, kai krikščionys nėra linkę dėti lygybės ženklą tarp netrminuoto santuokinio įsipareigojimo ir, kol pasikeis emocijos, sudarytos asmenų bendro gyvenimo sutarties.

Žmogaus teisių doktrina taip pat yra išaugusi krikščioniškoje dirvoje ir apgailėtina, kad yra krikščionių, kuriems „žmogaus teisės“ yra keiksmažodis. Aišku, kiekviena sąvoka gali būti sukarikatūrinta, tačiau, kaip teigė popiežius Jonas Paulius II, žmogaus teisių pripažinimas kartu yra sutarimas, jog politinė tikrovė nėra vien tik galios padarinys, bet turi dorovinę gramatiką, dėl kurios galima racionaliai diskutuoti.  Žmogaus teisės, bent jau krikščioniškoje sampratoje, neužsklendžia mūsų į uždaras geldeles, bet kaip tik yra pagalba silpniesiems tapti visaverčiais politinės bendruomenės nariais.

Labai svarbus klausimas šiandien – požiūris į migrantus. Natūralu reikalauti, kad migrantai gerbtų tą tvarką, dėl kurios esame sutarę, kad jie negali reikalauti išskirtinių teisių ar privilegijų, tačiau antikrikščioniška, kai apie migrantus kalbama , kaip apie „virusą“, nuo kurio reikia gintis. Apgailėtina, kad tokie raginimai dažnai pateikiami, kaip „krikščionybės“ gynyba.

Tai, jog TS-LKD šiems raginimams nepasiduoda,, yra ne tik ne „atsitraukimas nuo vertybių“, bet ir drąsa ginti krikščioniškas ir europietiškas nuostatas radikalų (naujųjų barbarų) akivaizdoje.

Teisės viršenybė

Asmens orumo principas glaudžiai susijęs su kitu – teisės viršenybės principu.

Vakarų civilizacija yra perėmusi Romos teisę, kurią Viduramžiais transformavo, sukurdama liberalios (asmens orumo principu besiremiančios) demokratijos pagrindus. Visi lygūs prieš įstatymą. Taip pat ir tie, kurie tuos įstatymus leidžia.

Itin svarbu, jog TS-LKD akcentuoja pagarbą teismų sistemai, Konstitucijai. Net tada, kai mums šie sprendimai nepatinka. Priešinamės pastangoms kaitalioti  Konstituciją, nes aiškios taisyklės ir stabili tvarka yra geriau nei skubotos permainos vienoje sferoje, neįsigilinus, kaip tai paveiks visą politinę sistemą. Taip pat keliame klausimus apie moterų ir vyrų lygiateisiškumą, kaip integruoti specialius poreikius turinčius žmones – XX a. tai buvo daugiausia socialdemokratų keliami klausimai, tačiau šiandien svarbu neignoruoti šių diskusijų, išlaikant sąsają su asmens orumo samprata.

Krikščionys gali ginčytis, kaip patobulinti teismų darbą, ar reikalingos lyčių kvotos, ar turi būti kuriamos socialinės įmonės, kas gali kreiptis į  Konstitucinį teismą, tačiau negali toleruoti korupcijos ar „buldozerinės demokratijos“.

Šv. Tomas Akvinietis, kuris turėtų būti neabejotinas autoritetas krikščionims politikams, rašė, kad krikščionis turi teisę sukilti prieš valdžią ir neteisingą politinę tvarką, tačiau tik tuo atveju, jei yra įsitikinęs, kad sumaištis, kuri neišvengiamai kils, ginčijant egzistuojančias teisines normas, nebus didesnė nei neteisybė, kurią bandoma pašalinti.

Bendruomeniškumas

Krikščionybė pabrėžia, kad žmogus gyvena tarp žmonių ir tai nėra prakeiksmas, bet dovana. Kiti žmonės yra dovana, padedanti man išsiskleisti. Todėl labai svarbu yra šeima, įvairios bendruomenės, taip pat valstybė, kaip politinė bendruomenė.  Stipri valstybė yra ne ta, kurios institucijos yra išsikerojusios visuomenėje ir viską bando kontroliuoti, bet ta, kuri išauga „iš apačios“.

Krikščionys akcentuoja šeimą, kaip pirminę bendruomenę, kuri yra natūraliausia žmogui – mes visi gimstame šeimoje. Šeimos tapatybės pagrindas yra bendruomeniškumas, o ne į įstatymus įrašyta šeimos sąvoka. Kai bandoma vadovautis itin siaura, ar itin plačia „šeimos“ sąvokomis, paprastai pradeda grėsti valstybės diktato šeimoms, kaip realioms, itin įvairioms bendruomenėms, pavojus.

Tiesa, yra krikščionių politikų, kurie mano, jog būtent vienareikšmis šeimos apibrėžimas yra svarbiausias veiksmingos šeimos politikos tikslas. Galiu suprasti tokią poziciją, nors jai ir nepritariu. Mano įsitikinimu, kur kas svarbiau yra, taikant subsidiarumo principą, suteikti šeimoms kuo daugiau įvairių paslaugų, padedančių  puoselėti bendruomeniškumą, auginti ir ugdyti vaikus, leidžiant joms pačioms atrasti savąją tapatybę.

Ar tokia laikysena kertasi su Bažnyčios mokymu? Mano įsitikinimu, tikrai ne. Ji paprasčiausiai neatitinka ilgą laiką Lietuvoje formuotą „šeimų gelbėjimo“ kalbėseną, kuri, mano įsitikinimu, buvo pernelyg deklaratyvi, per mažai orientuota į praktiką.

Tikrai sutinku, kad pastaruoju metu TS-LKD mažiau nei anksčiau akcentuoja nevyriausybinio sektoriaus – įvairiausių bendruomenių – svarbą. Derėtų susimąstyti, ar ne per vangiai priešinamės bendram visų politinių procesų centralizacijos vajui. Pastarasis grindžiamas didėjančiu veiksmingumu. Tačiau to galime tikėtis nebent trumpalaikėje perspektyvoje, o ilgalaikėje perspektyvoje mes nepasinaudojame galimybę didinti ir panaudoti socialinį kapitalą.

Europos Sąjunga taip pat yra vienas iš bendruomeniškumo pavidalų. Deja, Lietuvoje ES kritika vis dažniau pateikiama kaip „krikščionybės ir tautiškumo gynyba“.  Noriu pabrėžti, kad V. Radžvilo apokaliptinis Europos žlugimo motyvas savo esme yra labiau pagoniškas nei krikščioniškas. Jis neturi nieko bendro su tuo, ką apie Europą ir ES sakė Jonas Paulius II, Benediktas XVI, Pranciškus.

Niekas neneigia, kad ES turi problemų ir yra daug taisytinų dalykų, tačiau Lietuvos ir ES priešpastatymas, sąmokslo teorijos apie ES kovą prieš tautiškumą ir krikščionybę ne tik nepadeda spręsti tikrų  Europos problemų, bet tampa nauja sudėtinga problema. Esame gąsdinami federalizacija ir suvereniteto praradimu, nors, įsigilinus į šiuos gąsdinimus, tampa akivaizdu, kad tai kova su pačių vaizduotės sukurtais „vėjo malūnais“.

Deja, bet šiandien ne migracija, net ne chaotiškas Brexitas tampa didžiausiu iššūkiu Europos tapatybei, bet krikščioniškumo kaukėmis pridengta baimės ir neapykantos politika, kurią propaguoja Viktoras Orbanas, Mari La Pen, Italijos ar Vokietijos populistai, lenkų radikalai.

Šiandien visai ES bandoma primesti „baimės“, o ne kūrybos darbotvarkę. Paradoksaliausia, kad tos baimės pateikiamos kaip krikščioniškos Europos gynimas, nors su krikščionybe turi bendra tiek pat, kiek Hitlerio ir jo bendrų siūlytas „patobulintos krikščionybės“ erzacas.

Ar mūsų politinė bendruomenė, TS-LKD,  išsižadėjo krikščioniškų principų, kalbant apie Lietuvos vaidmenį Europoje ir vieningos Europos ateitį? Galiu drąsiai pasakyti, kad esame kur kas arčiau K. Adenauerio ar R. Šumano nei mūsų radikalieji kritikai. Veina jau todėl, kad patys esame tikra politine bendruomene, kuri priklauso stipriai politinių jėgų šeimai Europos Parlamente.

Kūrybiškumas

Pasak krikščionybės, kiekvienas žmogus yra apdovanotas unikaliais talentais ir savo veikloje turi juos įvaldyti ir išskleisti. Mano įsitikinimu, šis Bažnyčios socialinio mokymo principas per mažai akcentuojamas. Ekonomikoje jis reiškia pasitikėjimu laisva iniciatyva. Švietimo sistemoje – kūrybingos asmenybės ugdymu.

TS-LKD, daug labiau nei bet kuri kita politinė bendruomenė, atstovauja šį principą politikoje. Tai neretai sukelia kritikų, pripratusių prie tradicinių schemų, nepasitenkinimą. Tačiau krikščionybės stiprybė per visus amžius ir buvo nuolatinis atsinaujinimas ir kultūros, visuomenių atnaujinimas.

Kūrybiškumo principas tikrai nėra nesuderinamas su konservatizmo filosofija. Konservatizmas primena svarbią tiesą, kad bet kuri kūryba vyksta istorinėje bendruomenėje, tradicijoje ir kvaila tai ignoruoti. Kūrybiškumas sunkiau suderinamas su „gerovės valstybės“ idealu. Jis patrauklus, bet ignoruoja atsakingos laisvės principą ir paverčia valstybę „gyvenimo mokytoja“ ir „aukle“, kas pradeda griauti kūrybiškumą.

Tiesos sakymas

Melas gali padėti trumpa pasiekti galią, tačiau tik tiesa išlaisvina. Nėra paprasta politikoje kalbėti apie vienareikšmiškas tiesas, nes tai sritis, kurioje labai svarbu kompromisų siekimas. Tačiau kompromisas nereiškia melo. Jei kompromiso siekiama, ignoruojant bendrojo gėrio perspektyvą, kuri politikoje yra tiesos sinonimas, tai nėra tikras kompromisas. Geriausiu atveju, laikinos paliaubos politiniame kare. Jei iš politikos išmestume tiesos perspektyvą, t.y. tikėjimą, kad yra geresni ir blogesni problemų sprendimai, tai politika netektų prasmės,  Politinis laukas taptų tik nesibaigiančio politinio gaujų karo vieta.

Politinė programa nėra ar, bent jau, neturi būti vien viešųjų ryšių triukas, bet veikiau politinė teisingesnės valstybės kūrimo vizija. Teisingumas yra dar vienas tiesos vardas politikoje.

Kodėl populistus vadinu melagiais? Nes jie meluoja, kad jų siūlomi primityvūs atsakymai iš tiesų ištirpdo. Mums kylančius sudėtingus klausimus? Nėra sunku visiems žadėti aukso kalnus ir tvirtinti, kad juos „ištrauksi“ iš „šešėlio“. Nėra sunku žadėti didesnes pensijas ir mažesnius mokesčius. Tačiau labai sunku ir net neįmanoma tokius pažadus tesėti. Neįmanoma vienu metu mažinti mokesčius ir gausiau finansuoti socialines programas.

TS-LKD buvo daug kritikuojama, kad veikėme „nejautriai“, tačiau net ir kritikai pripažįsta, kad visada siekėme būti realistai, kurie nemeluoja, kad gali daugiau nei įmanoma, kurie drąsiai aukoja savo populiarumą, bet ne visuomenės interesus.

Jau kuris laikas mes susiduriame su ypatingu iššūkiu –„krikščioniška“ ne-tiesos politika. Norint „įrodyti“, kad mes, krikščionys, esame puolami, kad egzistuoja prieš krikščionybę nukreiptas sąmokslas, platinami išgalvoti ar iš konteksto selektyviai išplėšti faktai apie esą grobiamus vaikus, milijardierius, finansuojančius krikščionybės kritikus, imigrantų ar įvairių kitų mažumų nusikaltimus, skiepų destruktyvius padarinius ir t.t. Apmaudu, kad į tokios informacijos sklaidą, veikiausiai nė neįtardamos, kad čia siekiama ne tiesos, bet galios, įsitraukia ir krikščioniškos organizacijos, o kai kurie politikai moralinės panikos kėlimą pavertė pagrindiniu politinės veiklos principu.

Būtina sau aiškiai pasakyti, kad mūsų tikslas nėra nugalėti kitus bet kokia kaina. Svarbu ne tik tikslai, bet ir priemonės, nes tik taip galima pasiekti tvarios teisingos valstybės.

Privalome rūpintis, kad neprasidėtų perteklinė šeimų gyvenimo kontrolė, prisidengiant vaiko teisių gynimu. Tačiau lygiai taip pat svarbu, kad, prisidengiant teze, kad „mūsų šeimoje nieko blogo negali atsitikti“, vaikai nepatirtų smurto. Sprendžiant apie tai, kas padėtų išvengti kraštutinumų, labai svarbu turėti tikrą informaciją. Blogiausia, kai faktai iškreipiami, kad būtų patogiau ginti savo poziciją, kai ignoruojami faktai, nes jie neatitinka schemos, kurią kažkas įtikėjo. Labai svarbu, kad krikščionys politikoje ieškotų ne patogiausio, bet vaisingiausio sprendimo.

Tiesa ar įvaizdis

Ar Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai išlieka tiesos, o ne įvaizdžio pusėje?  Politikoje daug pagundų, bet, tikiu, kad, bent jau, stengiamės būti sąžiningi su savimi ir kitais. Tikrai nebūtinai visais klausimais priimame teisingus sprendimus, tačiau diskutuojame ir sugebame pripažinti, jei suklydome.

Labiausiai neramina tie „kovotojai“, kurie patys yra partijos nariai (neretai, toli gražu neeiliniai), tačiau nuolat kartoja, jog „partija išduoda vertybes“. Nebandoma racionaliai diskutuoti, pagrįsti tokių pareiškimų, bet kliaunamasi tuo, jog gyvename kritikų ir niurzglių, o ne kūrėjų amžiuje. Paradoksalu, kai partijos vadovybės kritiką bandoma naudotis, kaip politinės karjeros kopėčiomis.

Pats įsitikinau, kad, paskambinus į duris, kviečiant žmogų balsuoti, dar ne vienoje vietoje galima išgirsti skundą, kad „Landsbergis sugriovė kolūkius.“ Tai yra padarinys daug metų vykdyto informacinio karo prieš TS-LKD. Kaip ir kitas teiginys, kad per trisdešimt metų Lietuvoje nieko nebuvo pasiekta. Suprantu, kad visiems patogiau būtų, jei būčiau politiškai korektiškas ir sakyčiau, kad reikia gerbti visas nuomones. Tačiau. Mano įsitikinimus, reikia pirmiausia gerbti žmones, bet ne mitus, stereotipus, kurie jiems primesti. Turime vėl ir vėl griauti „kolūkius“, kuriuos propagandistai stato žmonių galvose. Tokia buvo TS ir LKDP partijų užduotis, kai jos kūrėsi, tokia išlieka ir dabar.

Tad laikom frontą ir tegu šmeižikai pasiklysta savo meluose.