Artėjant prie kadencijos pusiaukelės, natūralu, kyla noras pažvelgti į nueitą kelią.

Manau, kad ne tik man, bet visiems sunku patikėti, kad nuo Seimo rinkimų praėjo tik dveji, o ne dvidešimt metų. Gyvename labai „tirštame“ laike be jokio atokvėpio, galimybės bent kiek atsipalaiduoti.

Jau kažkur atminties užkaboriuose liko patirtis kai priesaikos ceremonija dėl koronaviruso šėlsmo užsitęsė pusdienį. Kadencija prasidėjo liepsnojant pandemijos gaisrui, nes prieš mus buvusieji baiminosi, kad griežtos priemonės gali jiems pakenkti rinkimuose. Vietoj investicijų gyvenimo kokybę gerinančioms reformoms, teko biudžeto didelę dalį skirti kovai su pandemija. Kita vertus, Lietuvoje turime tokią tvarką, kad Seimo rinkimai vyksta rudenį, ir tai reiškia, kad buvusi valdžia parengia naujai valdžiai biudžeto projektą. Problema ta, kad realių išlaidų, skirtų pandemijos gaisro gesinimui, nebuvo numatyta.

Jau pavasarį prasidėjo bruzdėjimas, virtęs Šeimų maršo protestais. Formali priežastis buvo noras „apginti šeimą“, tačiau veikiau galima kalbėti apie motyvą, kad valdžioje „ne tie“. Tikrai nebūtų teisinga visą protesto suintensyvėjimą sieti su įtakomis iš šalies, nes natūralu, kad visuomenė įvairi, o nejauki karantinų patirtis įelektrino žmones.

Tačiau tenka pripažinti, kad absoliuti dauguma marširavimo aktyvistų kartu yra vakcinų nuo koronaviruso kritikai ir dauguma jų mano, kad Rusijos agresija Ukrainoje vertintina nevienareikšmiškai“. Taip yra ir dėl to, kad visos šios temos koegzistuoja rusiškuose informacijos kanaluose, kurių rengėjai stengiasi įsismelkti į žmonių protus, pasėti konspiracinių teorijų sėklas, įtikinti, kad aktyvistų vedami žmonės dalyvauja kovoje su „globalaus neoliberalizmo sąmokslu.“

Kai jau atrodė, kad situacija normalizuojasi, prasidėjo Lukašenkos hibridinis karas, pribloškęs cinizmu, nes jo ginklu tapo žmonės, režimo paversti nelegaliais migrantais.

Gerai pamenu tą šoką kai matėme, kad tūkstančiai žmonių, nieko nenutuokiančių apie Lietuvą ir tai, kaip gyvename, plūdo per sieną ir turėjome informacijos, kad srautas tik didės. Šiandien neretai piktinamasi dėl to, kad nelegalūs migrantai patiria per daug suvaržymų, jog patiria kančias negalėdami pereiti sienos, nors yra stumiami baltarusių pasieniečių. Tačiau prisiminkime – pirmoji visuomenės reakcija buvo baimė, kad atvykėliai sukels suirutę.

Sprendimas statyti užtvarą pasienyje nebuvo paprastas. Kiekviena valdžia mieliau investuotų pinigus į socialinius dalykus. Reikėjo įrengti stovyklas pabėgėliams, imtis visų įmanomų diplomatinių veiksmų, idant žmonių srautas iš Baltarusijos mūsų neužtvidytų. Man tikrai rūpi kiekvieno žmogaus teisės ir kiekvienas atvejis, kai žmogus patiria kančias, gyvena sudėtingomis sąlygomis, kai susiduriame su nederamu elgesiu su krizėje esančiais žmonėmis. Tačiau, vertinant bendrą paveikslą, nelegalių migrantų krizė buvo suvaldyta sėkmingai ir tai gerokai nustebino jos iniciatorius.

Putinas ir Lukašenka iš tiesų niekina Vakarus ir mano, kad liberali demokratija atrofavo gebėjimą priimti ryžtingus sprendimus, tvirtai ginti savo principus. Neabejoju, kad „atakos migrantais“ buvo prologas to, kas įvyko vasarį. Tačiau dar prieš formalią naują aktyvių karo veiksmų pradžią susidūrėme su didžiuliu ekonominiu spaudimu. Teko labai intensyviai darbuotis diplomatijos baruose, idant neliktume vienui vieni su savo kova prieš totalitarizmą.

Karas Ukrainoje privertė vėl ir vėl peržiūrėti biudžetą. Tuo labiau, kad į Lietuvą plūdo nauji pabėgėliai, šįsyk iš Ukrainos. Įsitikinome, kad turime labai daug jautrių ir drąsių piliečių, kurie aktyviai įsijungė tiek į paramą Ukrainos kariams, tiek į pagalbą tiems, kurie atvyko gelbėdamiesi nuo karo. Tačiau buvo aišku, kad karas pareikalaus daug lėšų ir iš Lietuvos biudžeto. Didinome išlaidas krašto apsaugai, stengėmės būti dosnūs broliams ir sesėms ukrainiečiams.

Natūralu, kad savo kaštus turi ir ekonominis karas, ir visos sankcijos. Tik spėjome atsidusti, kad pagaliau nebekyla niekam abejonių, kaip išmintinga turėti suskystintų dujų terminalą, kai pajutome skaudžius padarinius to, kad neturime savo elektros generavimo šaltinių. Neįmanoma suplanuoti praeities, tad galima tik išsikeikti, kad tie, kurie dabar garsiausiai rėkia dėl pernelyg sparčiai augančių energijos išteklių kainų, kažkada politiškai sabotavo naujos atominės elektrinės statybą.

Apmaudu, kad biudžeto projekte, kurį netrukus svarstysime, ir vėl daugiausia dėmesio teks gaisrų gesinimui ir kompensacijoms. Jei būtų kitoks kontekstas, visai kitaip atrodytų ir sveikatos apsaugos pertvarka, socialinės sistemos transformacija, Tūkstantmečio mokyklos, tvari ekonomikos modernizacija ar valstybės tarnybos reforma.

Prisipažįstu, jaučiu didelį psichologinį nuovargį. Prisikaupė ir įvairiausios kritikos saviems. Tačiau pasižiūriu į ministrų veidus, pasiklausau, kiek ir kaip kasdien jie dirba, ir nebesinori priekaištauti, kad kitaip galima būtų pasakoti apie tai, kas pasiekta, kad būtina būti proaktyviems, o ne reaktyviems, jog daugiau turime tartis, diskutuoti, važiuoti į kiekvieną Lietuvos kampelį ir kalbėtis su žmonėmis.

Bėda ta, kad nuo pat pirmos kadencijos dienos tenka jaustis esant laive, iš kurio nuolat tenka pumpuoti problemų vandenį, tenka skubėti ir susiformuoja natūralus nenoras atsakinėti į menamus kaltinimus, sklaidyti melagienas. Deja, visa tai veda prie to, kad konstruktyvi ir piktavalė kritika susimaišo į vieną, nebereaguoji ir į tai, ką verta apmąstyti.

Praktiškai kiekviename Seimo posėdyje girdžiu iš opozicijos, kad nieko nedarome, kad „Lietuvos žmonės nuo mūsų pakraupę“, kad nieko nesugebame pasiūlyti. Skaudu ir pikta, nes tai netiesa. Tačiau turiu pripažinti, kad, jei opozicijos balsas didelei daliai žmonių atrodo įtaigesnis, nei valdančiųjų, privalome permąstyti savo viešą komunikaciją ir tai, kaip dėliojame akcentus.

Pasakojimas, aiškinimas yra sudėtinė politinių sprendimų dalis. Labai svarbu paaiškinti iš kokių alternatyvų teko rinktis, kokia problema sprendžiama, kokie tolesni politiniai žingsniai.

Yra sričių, kur galėjome padaryti daugiau, yra sprendimų, kurie nebuvo patys geriausi. Tačiau, prisipažįstu, nė karto nepagalvojau, kad dabartinė opozicija būtų kurią nors globalią problemą išsprendusi geriau. Pernelyg dažnai opozicijos kritika primena anekdotą, kai išgelbėto iš upės berniuko mama šį išgelbėjimą priima kaip savaime suprantamą dalyką ir priekaištauja, kad paskendo kepuraitė.

Pykstu ir ant savęs, kad nesugebu būti pakankamai girdimas tiek savo frakcijoje, tiek vykdant parlamentinę kontrolę. Kad tenka susitaikyti su daliniais sprendimais, nepavyksta įtikinti, kad visos investicijos į psichologinę gerovę yra nemažiau svarbios, nei šildymo ar elektrų kainų kompensavimas. Yra sričių, kuriose paprasčiausiai tegaliu klausytis ekspertų ir pasitikėti tuo, ką sako kolegos.

Neretai girdžiu sakant – jei norite būti perrinktas, turite daryti tą ir tą… Nuoširdžiai atsakau, šią akimirką visiškai negalvoju apie būsimus rinkimus ir buvimas Seimo nariu man neatrodo kaip prizas. Man žymiai svarbiau jausti, kad esu ten, kur mano buvimas turi prasmę. Deja, gerokai mažesnę, nei norėčiau, tačiau vis dar tikiu, kad bent tam tikrą prieskonį į politikos sriubą sugebu įberti.

Sau ir Jums linkiu, kad antroji kadencijos pusė būtų ne naujų krizių, bet gyvenimo po krizių metas, kai reikės daug išminties ir kūrybiškumo atpažinti atsiveriančias naujas galimybes, kai turėsime laiko giliau diskutuoti, kai pradėsime gyti nuo potrauminių sindromų…

Kituose įrašuose pasistengsiu sureaguoti į konkrečius klausimus, kurių sulaukiau.