Andrius Navickas, TS-LKD frakcijos Seime narys
Pastaruoju metu daug kalbama apie smurtą, įvairius jo pavidalus ir tai, ar galima įteisinti nešiurkščius žmogaus orumo pažeidimus. Teigiama, kad tokiu būdu norima apginti šeimas nuo pernelyg uolios valstybės kontrolės. Kitos pusės radikalai nusprendė, kad vaikas yra tarsi bulvių maišas, kurį galima iš vieno “sandėlio” perkelti į kitą, nepadarant žalos.
Mano galva, sumaišties būtų kur kas mažiau, jei įprastume skaityti Lietuvos Konstituciją. Joje parašyta tiek tai, kad šeima yra valstybės pamatas ir valstybė privalo ją remti bei puoselėti. Taip pat ir tai, kad nėra toleruotinas bet kokie žmogaus garbės ir orumo pažeidimai. Yra daug šeimų, kurioms reikia valstybės pagalbos, tačiau nesupainiokime jos su pertekline kontrole ar net traumavimu. Nenormalu, akd šiandien daug šeimų pradėjo gyventi baimėje. Apie tai, kodėl taip nutiko ir kaip galime pakeisti situaciją, pažadu mintimis pasidlainsiu jau sausio pradžioje, na, o šiandien, artėjant šv, Kalėdoms, norisi priminti, kad tai daugiau nei šviesų ir papuoštų eglučių šventė, o krikščionybė į pasaulį įsiveržė, kaip revoliucinė jėga.
Krikščioniška revoliucija
Prieš du tūkstančius metų krikščionybės paskelbta žinia, kad
kiekvienas esame neįkainojamai brangus, nes nešiojamės savyje Dievo paveikslą,
ir mūsų vertė nepriklauso nuo socialinio statuso, turto, lyties, priklausomybės
kuriai nors tautai, net nuo mūsų tikėjimo ar elgesio, bet yra dovana, buvo
viena svarbiausių mąstymo revoliucijų žmonijos istorijoje. Jos radikalumui net
iš tolo negali prilygti Prancūzijos revoliucija, įtikinėjusi, kad tai ji
„išrado“ brolybės šūkį.
Per du tūkstančius metų žmonija labai daug ką sužinojo apie pasaulį, apie
žmogaus kūno sandarą, bet panašu, jog pamiršo vieną „smulkmeną“ – kas yra
žmogus.
Benediktinų vienuolis teologas Džonatanas Diuringas atkreipia dėmesį, kad žodis
„asmuo“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „personare“, reiškiančio „suskambėti,
būti išgirstam“. Tokia etimologija atveria platų asociacijų lauką.
Žmonija – tai melodija, o kiekvienas žmogus – unikali nata.
Viena vertus, tik melodijoje nata iš tiesų išsiskleidžia, kita vertus,
kiekviena nata „laiko“ visą dermę. Išmeskime bent vieną, ir tai, kas atrodė
nuostabus sąskambis, virs kakofonija. Kita vertus, skambančiai natai reikia
ausies, kuri ją girdėtų. Taip pat ir asmuo gali išgyventi savo unikalų skambesį
tik dėl kitų. Be santykio asmuo tampa neišsiskleidusiu pumpuru ir negali
pabėgti nuo nevisavertiškumo jausmo.
Asmens orumo sąvokos apmąstymą pradedu metaforomis, nes norisi bent kiek
atsitraukti nuo šiuolaikinio žmogaus ausims įprasto garbės ir orumo šlovinimo.
Gyvename pasaulyje, kur net teismai bando įvertinti, ar buvo pažeista
pareiškėjo garbė ir orumas, ir net sugeba pažeidimą įkainoti. Liūdniausia, jog
garsios fanfaros užgožia svarbiausią dalyką – unikalų paties asmens skambesį.
Asmuo yra tapęs nereikšminga pasaulio detale, įvaizdžių kabykla. Paprastai susitinka, bendrauja įvaizdžiai, o ne žmonės. Mūsų laikų simbolis – klausimas „kaip gyveni?“, į kurį niekam nereikalingas atsakymas.
Reaguojame į titulus, naudos kvapą, laikomės mandagumo taisyklių, vartojame vienas kitą ir patys save. Dažniausiai ne iš blogos valios, bet dėl to, jog paprasčiausiai nebežinome, ką daryti su tuo būties lygmeniu, kuriame, kaip teigė apaštalas Paulius, nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei barbaro, nei šeimininko.
Didžiausias sunkumas, aiškinant, kas iš tiesų yra „žmogaus orumas“, yra tai, kad jis autentiškai atsiskleidžia ne retorikos, bet praktikos lygmenyje. Grįžtant prie asmens kaip unikalios natos metaforos, jos skambesio neįmanoma atpasakoti, jo reikia klausytis.
Nuo retorikos prie praktikos
Deja, įtikėjome, jog yra
daug svarbesnių garsų nei šis. Didžiausias šiandienos nusikaltimas – kurtumas
asmens skambesiui. Ne tik kito asmens, bet ir savo. Diuringas rašo: „Atidžiau
pažvelgus, kiekviena smurto forma pasirodo esanti pagarbos bei dėmesio
šauksmas. Žmogui, patyrusiam, kad jo asmuo, orumas ir stiprybė yra vertinami,
pasidaro nebūtina niekinti kitą žodžiais ir veiksmais“.
Šv. popiežius Jonas Paulius II sakė, kad pal. Motina Teresė padovanojo šių
dienų pasauliui naujas akis. Mes pamatėme tuos, kuriuos buvome atpratę matyti:
paliegėlius, varguolius, visa tai, kas šių laikų pasauliui tebuvo balastas,
skiedros. Pati Motina Teresė sakė, jog reikia maldos ir tikėjimo, kad
sudarkytame, suvargusiame, ligotame kūne išvystum patį Jėzų Kristų. Kol jo
nematai, prieš akis tik atgrasus pralaimėjimas, ir štai jame nušvinta
stebuklinga šviesa .
Didžiausias stebuklas buvo net ne šios palaimintosios pasiaukojimas ir
kantrybė, bet tai, jog jos mylinčiose akyse, tarsi veidrodyje, „beviltiškas“
žmogus taip pat išvysdavo savo panašumą į Dievą.
Motina Teresė priminė ir dar vieną labai svarbų dalyką – susitikimas su kitu, kad ir kokiu varganu ar paliegusiu, visada yra dovana. Tai ne tušti žodžiai ar mandagumo frazė, tai santykyje sunokstanti tiesa. Tikras susitikimas su kitu, visada yra ir susitikimas su savimi, tikroji savirealizacija.
Netrukus po to, kai popiežius
Pranciškus įžengė į šv. Petro įpėdinio sostą, jis daugelį nustebino
pasirinkdamas Didįjį Ketvirtadienį vykti į nepilnamečių koloniją. Popiežius čia
aukojo šv. Mišias, bendravo su nuteistaisiais ir, Jėzaus pavyzdžiu, plovė jiems
kojas.
Paklaustas, kodėl nusprendė tądien aplankyti būtent jaunuosius nusikaltėlius,
popiežius paaiškino, kad paklausė savęs, kas galėtų jį labiausiai mokyti
nuolankumo, ir tam tinkamas jam pasirodė Didysis Ketvirtadienis kolonijoje.
Pranciškus neieškojo, kam galėtų suteikti bendravimo su naujai išrinktu popiežiumi privilegiją. Jam pirmiausia rūpėjo augti nuolankume, ir į koloniją jis ėjo ne būti dovana, bet gauti santykio dovanos. Tas, kas išdrįso save dovanoti, puikiai žino, kad dovana sugrįžta su kaupu. Tai ir yra didysis meilės stebuklas: kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka.
Motina Teresė buvo kaltinama, kad kovoja su skurdo apraiškomis, o ne su jo priežastimi. Ji buvo kritikuojama, jog, užuot per dieną padėjusi keliems paliegėliams, turėdama tokį didžiulį autoritetą, galėtų išreikalauti, kad valstybės skirtų daugiau lėšų skurdo mažinimo programoms. Nedidelio ūgio, smulki albanė ramiai klausėsi šių „išmintingų“ patarimų ir šypsodamasi aiškino, kad ji nebando išgelbėti pasaulio, bet siekia padėti čia ir dabar kenčiančiam žmogui. Ypač tam, kuris jaučiasi visiškai niekam nereikalingas. Pasak Motinos Teresės, pasaulyje nėra nieko baisiau už jausmą, jog tu niekam nerūpi. Žmogui šiandien labiausiai reikia ne programos, strategijos, bet kito žmogaus. Reikia ne rytoj, bet šią akimirką.
Popiežius Pranciškus buvo
apkaltintas, kad tokią svarbią Didžiosios savaitės dieną ėjo ne pas tuos, kad
ne tiems turėjo kojas plauti, išreikšdamas pagarbą. Buvo cituojamos Bažnyčios
vidaus taisyklės, vardijami kanonai. „Geriečiai“ skundėsi, kad popiežius tik
vienas, ir jei jis savo brangų laiką barstys „netikėliams“, liks nuskriausti
tie, kurie esą yra kur kas labiau nusipelnę.
Ar visi šie kaltinimai nėra pavojingas ženklas, kad plyšys tarp asmens orumą
liaupsinančios retorikos ir praktikos vis plečiasi? Skirtingi socialiniai
sluoksniai šių laikų visuomenėje sparčiai tolsta vienas nuo kito. Dar opesnė
problema yra tai, jog, panašu, menkai tesiskiriame nuo ikikrikščioniškų
visuomenių, kuriose socialinis statusas buvo tikroji žmogaus vertės išraiška. Dar
daugiau, krikščioniškos šeimos piktinasi, kad egzistuoja smurtą ir žmogaus
orumo pažeidimą draudžiantis įstatymas. Esą tai gali joms sudaryti nepatogumų.
Deja, tokių pareiškimų autoriai nesusimąsto, kad tokie įstatymai atsiranda ir
dėl mūsų, krikščionių, neveiklumo, jog mes neskleidžiame meilės kvapo, kuris
gydytų į smurtą palinkusią visuomenę.
Šiandien trūksta ne
žinojimo. Labiausiai trūksta drąsos ir tikėjimo žmogumi. Tuo, kad nė vienas
žmogus nėra nereikšmingas. Tikėjimo, kuris nuvysta be praktikos.
Įsivaizduokime situaciją, kurią, spėju, ne kartą esate matę Bažnyčioje.
Netrukus prasidės pamaldos. Žmonių daug, naujai atėjusiems tenka stovėti.
Užeina aukštas pareigas valstybėje užimantis pareigūnas. Kunigas paknopstomis
lekia prie jo ir vedasi į priekį. Pagarba asmens orumui ar jo pareigoms? Ar
kunigas jam daro paslaugą, ar atima galimybę susimąstyti, kad atėjo į brolių ir
seserų, o ne į viršininkų ir pavaldinių pasaulį?
Kita situacija: mes bendraujame su žmogumi, kuris atėjo pasidalinti rūpesčiais, ir netikėtai užsuka Bažnyčios hierarchas. Tuomet pajaučiame, kaip mūsų dėmesys nuo rūpesčių slegiamo pašnekovo persikelia prie „svarbesnio“ asmens. Ar iš tiesų tas, kuris turi didesnę galią, užima aukštesnį postą, nuo kurio labiau priklauso mūsų karjera, yra svarbesnis?
Gilbertas Čestertonas tvirtina, kad šv. Pranciškus iš Asyžiaus turėjo keistą „negalią“, kurios ypač trūksta mūsų laikams: „jis nematė minios per žmones. Jam žmogus visada buvo unikalus asmuo, kuris neišnyksta net ir gausioje minioje, kuris nesusilieja su aplinka. Šv. Pranciškus vertino visus žmones, kitaip sakant, jis ne tik kiekvieną mylėjo, bet ir gerbė. Dėl tos išskirtinės vidinės jo jėgos kiekvienas, nuo popiežiaus iki elgetos, nuo sultono auksu išsiuvinėtoje palapinėje iki užkietėjusio vagies girioje, žvelgdami į žiburiuojančias šventojo akis, jautė ir žinojo, kad Pranciškui rūpi būtent jis, būtent jo nepakartojamas gyvenimas, nuo lopšio iki kapo“.
Ši citata, mano įsitikinimu, perteikia visą esmę. Jei ji bent kiek suvirpino jūsų širdį, vadinasi, puikiai numanote, ką reiškia gyventi orių asmenų pasaulyje. Telieka tai praktikuoti ir pradėti čia ir dabar.