Regis, Baumanas perspėjo, kad prasta mintis bandyti suteikti prasmę, paaiškinti blogį, nes paaiškinime slypi ir noras pateisinti ar net priimti. Jis kalbėjo apie pastangas paaiškinti, kaip galėjo nutikti Holokaustas. Suprantu, kad nepaaiškinami dalykai trikdo, pradedame jaustis nejaukiai ir norisi pasislėpti po kokia nors gudria interpretacija.
Tačiau žudymas yra tai, ko negalima paaiškinti ar suprasti. Tik, deja, mes nustojome vertinti gyvybę, tikrovė virto kompiuteriniu žaidimu, iš kurio pašalintas tikras kito žmogaus skausmas, kuriame nėra smurtinės mirties dvoko. Viskas sterilu ir primena sporto varžybas.
Žvelgiu į žuvusių ukrainiečių nuotraukas. Gimė, buvo mylimi, mylėjo, draugavo, svajojo… Jokios estetikos. Heroizmą jau priskiriame patys. Nes tai tiesa…
Taip pat žiūriu į pirmųjų rusų kareivių (agresorių), paimtų į nelaisvę, nuotraukas. Vaikigaliai išsigandusiomis akimis. Jiems įsakė nekęsti, įsakė žudyti. Gal dar papasakojo, jog kovoja prieš blogiečius, prieš bailius… Norėjosi būti „kietais“, o gal ir ne – gal nebuvo drąsos atsisakyti…
Kai sužinojau apie pradėtą totalinį puolimą, pajutau, kaip visas drebu nuo šaltkrėčio. Širdyje žinojau, jog tai bus, bet pernelyg daug holivudinių filmų mačiau, kur viskas susitvarko prieš pat katastrofą…
Pripažįstu, buvo ir tam tikras pykčio etapas prieš visus mūsų kvislingus ir sąmoningus ar nesąmoningus penktos kolonos narius. Galvojau, kad daug kam iš jų tai tebuvo ir tėra svaidymasis žodžiais, komfortiškai sėdint ant sofos. Nors ir vėl daug kartų sakyta ir kiekvienas giliai širdyje žinome, kad galiausiai tenka atsakyti už kiekvieną savo žodį,
Sulaukiau ir netikėtos žinutės. Parašė žmogus, kunigas Andrius, kuriam jaučiu gilią nuoskaudą, su kuriuo kokius septynerius metus nesimatėme. Jautriai parašė ir kalbėjo apie vienybę. Paskambinau jam. Barikadą pakeitė tiltas. Gal dar nepravaikščiotas, bet svarbus.
Teikia vilties, kad gal iš tiesų Lietuvoje dabar tiltų metas, kai turime progą suprasti, kad kito skausmas yra tikras ir labai rimtas dalykas. Kai suvokiame, kad mus jungia daugiau dalykų, nei manėme.
Klausiausi trijų valstybės vadovų darnos. Nežinau, kiek ji tvari, bet labai ja džiaugiuosi.
Paskui vėl žvelgiu į vaizdus iš Ukrainos… Šiandien turime melstis, prašydami stiprybės visiems, kurių gyvenimai virsta griuvėsiais ar baimės čiuptuvais. Turime melstis pasitikėjimo, kad sunkiausiose akimirkose Viešpats nepabėga į slėptuvę, o žengia kartu.
Ora et labora… Malda ir darbas. Kiekvienas padarykim, kiek galime geriau tai, ką darom. 17 val. prasidės neeilinis Seimo posėdis. Būsiu ten. Laikykim frontą ir Šlovė Ukrainai, kuri šiandien man atrodo didingesnė ir brangesnė, nei bet kada.