Laisvė yra daugiabalsė. Ji apglėbia net baubimą. Tik kokia velniava turi dėtis žmogaus širdyje ir galvoje, idant jis ateitų pabaubti per Laisvės gynėjų dieną. Čia jau ne kitokia nuomonė, ne kitokia pozicija, ne valdžios kritika, bet viską neigiantis baubimas.

Be abejo, visada atsiras tų, kurie paaiškins, kad vienybę sulaužo tie, kurie nebaubia, kuriems gėda dėl baubiančio minios žmogaus.

Kokias tradicijas ir kokią Tėvynę gina minios žmogus, baubiantis net tada, kai Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbė, Laisvės premijos laureatė kalba ant scenos.. Kova su diktatūra? Jiems nusibaubt ant garbės, orumo ir, spėju, net Nepriklausomybės. Na, bet galima bus, grįžus namie, išdidžiai pasakyti: „baubiau per Sausio įvykius prie Seimo“.

Na, ir dar kelios nedidelės, kaip Lietuva, lyginant su didžiausiomis pasaulio valstybėmis, detalės: kai premjerė Ingrida Šimonytė kalbėjo, o minia baubė, didžioji dauguma ant scenos buvusių žmonių, išreikšdami solidarumą kalbančiajai, atsistojo. Taip pat ir žuvusiųjų giminės. Pirmoji valstybės pora sėdėjo. Kažkiek priminė tą lietų ir „Ąžuoliuko“ vaikus prie Prezidentūros. Abiem atvejais veikiausiai kaltas protokolas.

Minios baubimas priminė sovietų karinės technikos skleidžiamą triukšmą prieš daugiau nei trisdešimt metų. Geras fonas susimąstyti, kad „Jedinstvos“ šmėkla, tarsi dyglys valstybės kūne, niekur nedingsta. Gal ir gerai, nes motyvuoja sutelkti jėgas ir primena, kad laisvės kova tęsiasi kiekvieną dieną.