1891 m.  gegužės 15 dieną buvo paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum novarum (Naujieji dalykai), kuri tapo Bažnyčios socialinio mokymo pradžia. Nuo to laiko tapo įprasta enciklikas socialinėmis temomis datuoti ir skelbti būtent šią dieną.

Pirmiausia, dera priminti Bažnyčios socialinio mokymo gimimo kontekstą.

1878 metų vasario 7 dieną baigėsi trisdešimt vienus metus, septynis mėnesius ir septyniolika dienų trukęs vienas ilgiausių Bažnyčios istorijoje Pijaus IX pontifikatas. Šiam popiežiui teko atlaikyti didžiulį spaudimą ir vieną po kito suduodamus galingųjų Europos politikų smūgius Bažnyčiai. Šventojo Sosto santykiai su Vokietija tapo atvirai priešiški, ir pastaroji ėmėsi griežtų katalikų dvasininkų veiklos suvaržymų. Prancūzijoje taip ir nepavyko sunormalizuoti valstybės ir religijos santykių, o didžiausiu išbandymu tapo santykiai su susivienijusia Italija.

1870 metų rugsėjo 20 dieną Romą užėmė Pjemonto kareiviai. Kartu tai reiškė bažnytinės valstybės ir popiežiaus pasaulietinės valdžios pabaigą. Bažnytinės valstybės teritorija tapo suvienytos Italijos dalimi. Pijus IX, protestuodamas pasiskelbė „Vatikano kaliniu“. Nuo 1871 iki 1929 metų, kai buvo sudarytas nevienareikšmiškai vertinamas konkordatas su Italija, ne vienas popiežius paliko Vatikano teritoriją. Tenka pripažinti, didelio įspūdžio pasaulietinėms galybėms šis simbolinis protestas nedarė.

Tačiau Pijus IX ne tiek baiminosi dėl išorinio puolimo, kiek jį labiau gąsdino, kad pasaulį apėmęs užkratas neįsimestų į Bažnyčios vidų. Todėl jis griežtai pasmerkė tas ydas, kurios plačiai išplito ir suvešėjo po Prancūzijos revoliucijos, 1864 metais paskelbdamas to metų klaidų sąrašą (Syllabus), kuriame atmetė galimybę sutaikyti krikščionybę ir naująsias pasaulio vystymosi tendencijas. Sąrašas baigiamas bene svarbiausios klaidos įvardijimu: „Popiežius esą gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jos prisiderinti.“

Popiežius Pijus IX taip pat pagarsėjo tuo, kad sušaukė Vatikano Susirinkimą, kuris dėl politinių neramumų taip ir nebuvo užbaigtas, bet spėjo priimti popiežiaus neklystamumo dogmą. Pastaroji dar suaktyvino Bažnyčios kritikus.

 Aštuoniasdešimtmetį perkopusio popiežiaus sveikata nuolat silpo. Vis daugiau atsakomybės jis perdavė artimam bičiuliui kardinolui Pilypui de Angeliui (Filippo de Angelis), kuriam buvo patikėtos Bažnyčios kamerlango pareigos, tačiau šis mirė 1877 metų vasarą ir tada daug kam netikėtai ligotas popiežius nusprendė į šias pareigas iš Perudžos parsikviesti arkivyskupą Džoakiną Pečį (Gioacchino Pecci). Šis skaudama širdimi paliko vyskupiją, kurioje darbavosi daugiau nei trisdešimt metų, tačiau visą pusmetį iki popiežiaus mirties puikiai susitvarkė su kamerlango pareigomis Vatikane, sklandžiai organizavo Pijaus IX laidotuves ir, natūralu, kad, prasidedant konklavai, kurioje buvo renkamas naujas popiežius, kardinolas Pečis atrodė vienas rimčiausių kandidatų.

 ***

1878 metų konklava buvo trumpa. Trijų balsavimų pakako kardinolams atsakyti į klausimą – kokio popiežiaus dabar labiausiai reikia Bažnyčiai? Kardinolas Pečis puikiai atitiko visus reikalavimus. Jis labai gerbė Pijų IX ir palaikė gerus santykius su šio šalininkais. Kita vertus, garsėjo išmintimi ir diplomatiškumu, gebėjimu rasti išeitį sudėtingose situacijose. Pagaliau – buvo garbaus amžiaus ir silpna jo sveikata leido spėti, kad jo pontifikatas tęsis ne daugiau kaip kelerius metus. Po labai ilgo Pijaus IX valdymo daugeliui kardinolų norėjosi „pereinamojo“ popiežiaus, kuris kiek pagerintų santykius su įtakingais politikais, o per jo keletą valdymo metų bus galima daugiau dėmesio skirti tinkamo įpėdinio paieškoms.

Pasakojama, kad vienas iš 1878 metais konklavoje dalyvavusių kardinolų, prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams, viešai pajuokavo, jog jie rinko naują Šventąjį Tėvą (vienas iš popiežiaus titulų), o ne Amžinąjį Tėvą. 1878 metais, žvelgiant į aristokratiškos laikysenos, bet nestiprios sveikatos ir jau beveik septyniasdešimt metų sulaukusį kardinolą Pečį, pasirinkusį Leono XIII vardą, veikiausiai niekas nebūtų išdrįsęs prognozuoti, kad šis popiežius ne tik atves Bažnyčią į XX amžių, bet ir paskelbs net 75 svarbias enciklikas, padės pamatus vaisingam Bažnyčios ir pasaulio dialogui.

 ***

Popiežiaus Pijaus IX bekompromisė tvirtybė, ginant Bažnyčią bei atsisakant pasiduoti politinėms įtakoms ir kultūrinėms madoms, kėlė pagarbą, tačiau kartu vis stiprėjo jausmas, kad Bažnyčios ir per trumpą laiką labai pasikeitusio pasaulio santykiai yra patekę į aklavietę. Iš naujojo popiežiaus buvo tikimasi gairių, kuria kryptimi katalikams dera judėti toliau.

Kardinolas Pečis, sėkmingai sprendęs sudėtingus klausimus Perudžos vyskupijoje, taip pat buvo pagarsėjęs ir 1877 metais paskelbtu „Gavėnios laišku”, kuriame išdėstyta Bažnyčios ir pasaulio santykio samprata atkreipė daugelio dėmesį. Šiame Perudžos vyskupijos tikintiesiems skirtame laiške kardinolas Pečis teigė, kad į klausimą – ar Bažnyčia yra ekonominės ir techninės pažangos, kultūrinių pokyčių bei mokslo raidos priešininkė? – dera tvirtai atsakyti, jog tikrai ne.

Turime džiaugtis materialinės gerovės augimu, taip pat sparčia mokslo raida. Žmogus, pasak kardinolo, privalo tobulinti gebėjimus ir siekti vis vaisingiau panaudoti talentus. Kiekviena visuomenė vystosi, ir tai yra normalu. Maža to, kiekviena civilizacija privalo siekti pažangos, nuolat įveikti barbarybės iššūkius.

Todėl tvirtai galima sakyti, kad Bažnyčia niekada nebuvo ir nėra tikros pažangos priešininkė. Tačiau, deja, pažanga kartais klaidingai vadinami dalykai, kurie nedžiugina, bet kelia didelį susirūpinimą. Pavyzdžiui, išplitęs įsitikinimas, kad galima sukurti visuomenę, nepaisant tiesos ir teisingumo principų, galima patikėti minios daugumai nuspręsti, kas yra tikrosios vertybės, tikėjimo nuvertinimas ar puolimas prieš Bažnyčią – visa tai neturi nieko bendro su tikrąja pažanga, tai veikiau nusukimas į šunkelius, ir to Bažnyčia, aišku, jokiu būdu negali sveikinti.

Šis laiškas atskleidė gaires, ką priesakas krikščionimi būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, reiškia šiandien. Mes, krikščionys, turime eiti į pasaulio tirštumą, tobulinti visuomenę, kurioje gyvename, tačiau ne bet kuris žingsnis į priekį jau yra pažanga. Galima energingai eiti, bet ne artėti, o tik tolti nuo tikslo. Nepakanka vien energingai krauti anglis į lokomotyvo krosnį, pirmiausia turime įsitikinti, ar traukinys važiuoja tinkama kryptimi.

 ***

Naujo popiežiaus prioritetus atskleidė jau pats jo vardas. Kardinolas Pečis, pasirinkdamas savo, kaip popiežiaus, vardą, įsipareigojo tęsti Leono XII, kuris garsėjo tuo, jog rūpinosi religiniu švietimu ir įtampų mažinimu, darbus. Galima drąsiai teigti, kad šį įsipareigojimą jis tikrai ištesėjo.

Vienu iš pirmųjų popiežiaus Leono XIII veiksmų – sutarimo su Vokietijos politikais dėl Bažnyčios situacijos toje valstybėje pagerinimo paieškos. Gal dėl to, kad Leonas XIII gebėjo atrasti tinkamų žodžių derybose, o gal ir dėl vis didėjančių vidinių politinių problemų pačioje Vokietijoje, naujajam popiežiui pavyko tai, kur jo pirmtaką lydėjo vien nesėkmės. Leonas XIII mokėjo atrasti deramų kompromisų, žinojo, kur galima nusileisti, o kur trauktis nevalia. Tiesa, visiškai normalizuoti santykių su Prancūzija nepavyko ir naujajam popiežiui. Taip pat, nors jis aptirpdė įtampą tarp Šventojo Sosto ir Italijos, tačiau liko ištikimas Pijaus IX praktikai ir vadino save „Vatikano kaliniu“.

 ***

XIX amžiaus antroji pusė – didžiulių kontrastų metas. Po Napoleono sutriuškinimo Europoje įsigalėjo santykinė taika. Tačiau anapus taikaus fasado kraujavo priešpriešos. Jos labiausiai susijusios su XVIII amžiuje vykusios Pramoninės revoliucijos vaisiais. Pastaroji tarsi atvėrė gausybės ragą. Atsirado daugybė naujų prekių, gamybos pajėgumai didėjo geometrine progresija.

Dar niekada žmonija materialiai nebuvo tiek apsirūpinusi. Deja, tai nereiškė vidinės harmonijos. Niekada iki tol nebuvo tokios didžiulės socialinės nelygybės, taip sparčiai nedaugėjo elgetų, moterys ir vaikai buvo priversti dirbti po šešiolika valandų nepaprastai alinančiomis sąlygomis. Daugybė žmonių gyveno pusbadžiu, prabilta apie nematytą moralės nuosmukį.

Kapitalistinė ekonomika ir naujos technologijos kūrė turtus toli gražu ne visiems. Turtingieji turtėjo, o vargšai dar labiau skurdo. Šiomis aplinkybėmis gimė ir garsusis „Komunistų partijos manifestas“, skelbiantis, jog darbininkai neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. Revoliucijos šmėkla klaidžiojo po Europą – kruvinas susirėmimas tarp darbininkų ir saujelės darbdavių atrodė neišvengiamas.

Socialines problemas pagilino ir tai, kad jau kelintą amžių vyko Bažnyčios politinių ir socialinių funkcijų apkarpymo procesas. Viena vertus, galima džiaugtis, jog aiškios takoskyros tarp Bažnyčios ir valstybės funkcijų sugrąžinimas išlaisvino pačią Bažnyčią ir leido susitelkti ties esmine misija. Kita vertus, permainos ne tik perbraižė valstybių sienas, bet ir griovė tą socialinę bei kultūrinę sistemą, kurioje Bažnyčiai buvo skirtas labai svarbus vaidmuo. 

Jau esu minėjęs, kad po to, kai įsismarkavo Prancūzijos revoliucijos antireliginė politika, šioje valstybėje daugiau nei per pusę sumažėjo ligoninių, globos įstaigų, švietimo institucijų. Valstybei perėmus didžiąją dalį Bažnyčios turėtos nuosavybės ir kitose šalyse, teko sukti galvą, kaip naujai organizuoti socialinę rūpybą, užtikrinti švietimo įstaigų tęstinumą, tačiau tam nebuvo nei įgūdžių, nei aiškaus supratimo, kaip viskas turi būti organizuota. Pereinamuoju laikotarpiu iš Bažnyčios globos „išvaduotiems“ stokojantiems žmonėms atėjo itin sunkūs laikai.

 ***

Leonui XIII teko apsispręsti bent keliais itin svarbiais klausimais. Pirmiausia – reikėjo gerinti santykius su įtakingiausiais politikais, keičiant kategorišką pirmtako laikyseną, tačiau nedarant jokių nuolaidų tais Bažnyčios gyvenimo klausimais, kur trauktis – reikštų griauti Bažnyčios tapatybę. Visgi nepakako būti vien geru diplomatu, reikėjo atsakyti į esminį klausimą – kaip Bažnyčiai dera reaguoti į modernybę? Taip pat vis aktualesnis tapo klausimas: ar derėtų Bažnyčiai pasisakyti ir dėl vis didėjančių socialinių priešpriešų?

 ***

Ano meto Bažnyčioje buvo teologų, kurie tvirtino, kad, keičiantis pasauliui, turi radikaliai keistis ir Bažnyčia. Jie pokyčius įsivaizdavo kaip prisiderinimą prie modernaus pasaulio. Tiesa, ir tarp „modernios Bažnyčios“ entuziastų nebuvo visuotinio sutarimo, ar derėtų palaikyti naująjį elitą, kuris savo rankose sukaupė didžiulių turtų ir galios, ar tapti gausios darbininkų klasės vėliavnešiais ir kartu su jais eiti kurti naujojo pasaulio.

Popiežius, daug metų dirbęs pastoracinį darbą, bendravęs su įvairiais žmonėmis, jautė grėsmingas tendencijas: politinį ir ekonominį elitą vis labiau persmelkė antireliginės nuotaikos, o darbininkijos nusivylimas ir pyktis dėl esamos situacijos, pakurstomas marksistinės ideologijos, vis dažniau buvo nukreiptas ir prieš Bažnyčią.

Taip pat derėtų nepamiršti Pramoninės revoliucijos padarinių visuomenės socialinei struktūrai. Migracija, urbanizacija, nenormuotos darbo valandos griovė šeimas, jos vis mažiau buvo gydomasis bendrystės šaltinis, vis menkiau atliko tikėjimo ir bažnytiškumo perdavimo iš kartos į kartą vaidmenį.

Ar Bažnyčios modernizacija (jau kelis šimtmečius labai populiarus raginimas) iš tiesų yra deramas atsakas į pasikeitusio pasaulio iššūkius? Popiežius Leonas XIII buvo įsitikinęs, kad ne.

 ***

XIX amžiaus Bažnyčioje garsiai skambėjo ir priešingas raginimas – griežtai atsiriboti nuo pasaulio, kuris vis labiau nusisuka nuo Dievo. Kartu buvo siūloma visas modernybės apraiškas paskelbti Piktojo išmonėmis ir užsisklęsti naujajame Nojaus laive, nebesitikint susikalbėti su „pamišusiu“ pasauliu.

 Užsisklendimo šalininkai ragino į visus politinius, socialinius neramumus paprasčiausiai nereaguoti, nesikišant esą ne į savo reikalus. Tokio požiūrio atstovai matė vis gausėjančių socialinės neteisybės apraiškų, tačiau buvo įsitikinę, kad į jas Bažnyčia turi atsisakyti ne institucinių reformų ar visuomenės pertvarkos principų siūlymu, bet nuosekliai primindama kiekvieno krikščionio pareigą dalintis su stokojančiaisiais. Esą turime galvoti ne apie teisingos visuomenės viziją, tačiau ugdyti filantropiją.

 ***

Leonui XIII apsispręsti nebuvo paprasta. Jis puikiai matė daugybę modernios visuomenės ydų, jautė aplinkos spaudimą visą dėmesį skirti diplomatiniams Bažnyčios santykiams, bet ne tam, kas vyksta pačios Bažnyčios viduje. Žodis „reforma“ daug kam Bažnyčioje atrodė kaip „išdavystės“ sinonimas. Vyravo įsitikinimas, kad turime ne keistis, bet statyti tvirtą gynybinę sieną. Jei modernus pasaulis Bažnyčiai paskelbė karą, tai mes, katalikai, turime kasti dvasinius apkasus, statyti gynybinius pylimus.

Tiesa, buvo ir visai kitokios laikysenos pavyzdžių. Adolfas Kolpingas (Adolf Kolping) Vokietijoje, drąsiai ėmęsis apaštalavimo tarp darbininkų, subūrė pameistrių draugijas. Edmundas Bojanowskis (Edmund Bojanowski) Lenkijoje, o Luidžis Skrosopis (Luigi Scrosoppi) Italijoje tapo tikrais vargšų apaštalais. Atskirai derėtų paminėti vienuolę Prancišką Kabrini (Francesca Saveria Cabrini), vėliau labiau žinomą kaip Motiną Kabrini. Ji atvyko audiencijos pas Leoną XIII ir prašė palaiminti jos misiją Rytuose, tačiau popiežius netikėtai pareiškė, kad ji turi keliauti ne į Rytus, bet į Vakarus, keliauti į JAV ir padėti gausiems italų emigrantams, kurie susiduria su didžiulėms problemomis naujoje valstybėje, rūpintis jų dvasiniu gyvenimu. Motina Kabrini tapo tikra emigrantų apaštale ir visą gyvenimą nuoširdžiai dėkojo popiežiui, kuris atskleidė jai tikrąją misiją.

Visgi tenka pripažinti, jog išvardyti atvejai veikiau buvo išimtys nei taisyklė. Atrodė, kad jokios priemonės nepadės išvengti kruvinos darbininkų ir darbdavių kaktomušos. Leonas XIII buvo vienas iš nedaugelio, kurie buvo įsitikinę, jog turime ne tik stebėti, bet ir veikti, nors mūsų gyvybės šaltinis kyla ne iš šio pasaulio, bet mes esame atsakingi už tai, kas vyksta pasaulyje. Sunkumų krikščionims buvo visais laikais, todėl neturėtume įsijausti, kad XIX amžiaus Bažnyčios sunkumai nepakeliami. Pirmiausia, pasak popiežiaus, dera atsisakyti demonizuoti pasaulį, kuriame gyvename. Jame yra daug naujovių, kurios kelia susirūpinimą, ryškėja ydos, su kuriomis dera ryžtingai kovoti, tačiau yra ir gerų dalykų, kuriais turėtume džiaugtis ir juos skatinti. Taigi, Bažnyčios svarbiausias uždavinys – ne užsisklęsti nuo pasaulio, bet drąsiai eiti į pasaulį, siekiant puoselėti gerus daigus, ryžtingai ravint piktžoles ir kartu barikdas perkeičiant į tiltus.

Bažnyčios atsakomybės už pasaulį, kuriame gyvename, principą popiežius Leonas XIII plačiausiai išskleidė žymiausioje savo enciklikoje „Naujieji dalykai” (Rerum novarum), kurią paskelbė 1891 metų gegužės 15 dieną.

                      ***

Jau pats enciklikos „Naujieji dalykai” paskelbimas reiškė, kad Bažnyčia yra pasiryžusi kalbėti apie svarbiausias ekonomines ir socialines problemas, net jei valstybinės institucijos yra perėmusios iš Bažnyčios socialinės rūpybos funkciją. Bažnyčia nėra tik beaistrė modernaus pasaulio procesų stebėtoja, bet nori pasidalinti per amžius puoselėjama tiesa apie žmogų ir jo tikruosius poreikius.

Enciklikos pradžioje popiežius teigia: „Visiems yra aišku, kad žemesniems sluoksniams reikia suteikti skubią ir tinkamą pagalbą, nes dauguma jų pateko į apverktiną ir neteisingą būklę. (…) Darbininkai, palikę vieni ir be apsaugos, buvo išduoti turtingųjų savanaudiškumui ir nežabotam darbdavio gobšumui. (…) Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“

Toks situacijos vertinimas iš esmės atitiko tą diagnozę, kurią anuomet buvo paskelbę socializmo šaukliai, reikalaujantys revoliucinių permainų ir privatinės nuosavybės panaikinimo. Pasak Leono XIII, turtingieji turi svarbų apsidraudimą nuo visų gyvenimo vėtrų – pinigus, o vargingųjų skydu turėtų tapti valstybė. Toks teiginys buvo labai svarbus, nes oponavo vyraujančiam įsitikinimui, kad prasta materialinė padėtis yra tingumo ar moralinio degradavimo padarinys. Leonas XIII pabrėžia, kad vargingieji ne dėl savo kaltės yra įstumiami į nežmoniškas ir neteisingas gyvenimo sąlygas, kuriomis pradeda degraduoti. Apgailėtina jų situacija dažniausiai yra visuomenėje tarpstančio neteisingumo, solidarumo trūkumas, o ne tingumo ar apsileidimo padarinys. Enciklikoje kritikuojama ne vargstančiųjų moralė, bet turtingųjų lupikavimas ir pelno siekimas bet kokiomis priemonėmis.

Nors galima teigti, kad popiežiaus paskelbtas situacijos vertinimas turi panašumų su marksistine kapitalizmo kritika, tačiau negalima jų tapatinti, taip pat labai skiriasi ir atsakymai į klausimą – ką daryti? Leonas XIII rašė: „Socialistai, kurstydami neturtingųjų pavydą pasiturintiems, mano, kad blogybėms pašalinti būtina panaikinti privatinę nuosavybę, padaryti gėrybes bendras, atiduoti jas valdyti valstybės vadovams. Privatinę nuosavybę pakeitus bendra, esą galima pagydyti dabartines socialines žaizdas ir pasiekti teisingą gėrybių ir jų panaudojimo pasiskirstymą.“ Tačiau, pasak popiežiaus, tai būtų didžiulė klaida. Nuosavybės suvisuomeninimas neduotų naudos darbininkams ir būtų neteisingas tų, kuriems šiandien nuosavybė priklauso, atžvilgiu. Todėl galima drąsiai teigti, kad socializmas yra netinkamas vaistas išryškėjusioms kapitalizmo ligoms gydyti. Maža to, tai vaistas, kuris yra pavojingesnis ir destruktyvesnis už pačią ligą.

Svarbu pabrėžti, kad, pasak popiežiaus, socializmas atmestinas ne dėl to, kad būtų mažiau ekonomiškai veiksmingas, bet dėl to, jog paneigia žmogaus laisvę dovanoti save kitiems, o bendrystės kilnumą pakeičia kolektyvizmo diktatu. Šiuo atžvilgiu Leonas XIII pranašiškai numatė, kokių kraupių padarinių gali turėti bandymas realizuoti tarsi kilnius socializmo šūkius.

Popiežiaus Leono XIII pozicija nepatiko nei liberalams, nei socialistams, tačiau popiežius nebandė kam nors įtikti, bet buvo įsitikinęs, kad vienintelis kelias iš vis gilėjančių problemų – remtis ta asmens samprata, kurią mums atskleidžia krikščionybė.

 ***                

Leono XIII teigimu, svarbus paklydimas, didinantis vidines įtampas visuomenėje, – įsitikinimas, kad skirtingą padėtį visuomenėje užimantys žmonės tegali būti tarpusavyje kovojantys priešininkai. Darbdavys ir darbininkas, popiežiaus įsitikinimu, neturi vienas kito laikyti priešu, nes priešiškumas kenkia abiem pusėms. Galios demonstravimą turi keisti dialogas, kuriame ieškoma abiem pusėms palankaus sprendimo. Tačiau toks dialogas įmanomas tik tuo atveju, jei pripažinsime, jog egzistuoja bendrasis gėris, galimybė harmonizuoti skirtingų žmonių interesus ir poreikius. Bendradarbiavimas gali praturtinti visus bendradarbiaujančius. Svarbiausia, kad jis būtų teisingas ir abi pusės laikytųsi įsipareigojimų bei gerbtų vienas kitą..

Leono XIII nuomone, sutarimo siekis turi remtis realistišku pripažinimu, kad visi esame skirtingi, ir dauguma socialinių skirtumų yra natūralūs. Valstybėje negali būti visiškos visų žmonių lygybės, kurios reikalauja socialistai. Tokia lygybė reikštų ne laisvės, bet vienodumo triumfą.

Popiežius siūlė į valstybę žvelgti kaip į organizmą, kurį sudaro skirtingos kūno dalys, Nieko gero nebūtų, jei visi kūno nariai būtų rankos, tai būtų pražūtis visam kūnui. Organizmo analogija padeda ne tik pagrįsti įvairovę, bet ir parodo tai, jog visi esame tarpusavyje susiję ir turime būti suinteresuoti vienas kito gerove. Jei į ranką įsimeta liga, kenčia visas kūnas. Todėl visi kūno nariai yra suinteresuoti ne tiek tuo, kad gautų visiškai vienodą rūpestį, bet veikiau tuo, kad labiausiai būtų rūpinamasi tomis kūno dalimis, kurioms reikia pagalbos įveikti iškilusius sunkumus.

Bažnyčia, pasak enciklikos „Naujieji dalykai”, turi paremti „tiltų“ tarp žmonių ir socialinių sluoksnių statymą. Tikėjimas turi skatinti gerbti žmones vienas kitą ir elgtis geranoriškai. Tiesa, Leonas XIII nenuslydo į utopijos konstravimą ir puikiai suprato, kad vien geranoriškumo darbininkų ir darbdavių santykiuose nepakanka. Labai svarbu, kad darbininkai vienytųsi ir kurtų profsąjungas, nes tik solidariai jie gali tapti jėga, kurią net ir geranoriški darbdaviai bus priversti išgirsti.

 ***

Būtų neteisinga popiežiaus Leono XIII encikliką „Naujieji dalykai” priimti kaip politinį dokumentą, kuriame pateikiami išbaigti socialinių problemų sprendimo receptai. Popiežiaus siekis kiek kitoks – ugdyti žmonių širdis, tarpusavio pagarbą ir nuolat priminti, kad bet kurioje situacijoje mes esame daugiau nei socialiniai vaidmenys, nes esame kūriniai, sukurti pagal Kūrėjo panašumą. Ne politinė ar ekonominė galia, bet išganymas, vadovavimasis iš nuodėmės struktūrų yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas.

Katalikai negali būti vien pasyvūs visuomenės procesų stebėtojai, bet turi aktyviai dalyvauti pasaulio reikaluose, kurdami teisingesnes institucijas, siekdami įstatymų, kuriais būtų įtvirtinamas teisingumas, tačiau kartu privalu nepamiršti, kad artimo meilė yra kur kas daugiau nei rūpintis socialine gerove. Juk ir Evangelijoje pasakyta, kad turtas yra sunkus ir neretai pražūtingas išbandymas, nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui patekti į dangų. Visgi absurdiška kalbėti apie meilę ir ištikimybę Dievui, kai nemyli artimo savo, nesi jam jautrus. Gailestingasis samarietis nemoralizavo apiplėšto ir sumušto žmogaus, kad viskas Dievo rankose, bet pats tapo šiomis rankomis ir padėjo nelaimėliui.

 ***

Bažnyčios socialinis mokymas suteikė svarbų kūrybinį impulsą XIX a. pabaigoje, taip pat buvo labai svarbus atspirties taškas, atstatant Vokietijos ekonomiką ir visuomenę po pralaimėto karo XX a. antroje pusėje. Taip pat ir šiandien šis mokymas galėtų pakoreguoti kalbas apie „gerovės valstybės“ kūrimą. Esminis dalykas, jog BSM nėra draudimais grįsta politika ar ekonomika, tai kūryba, puoselėjanti asmens orumą ir teisingą visuomenę.

Turėjau svajonę, kurią pradėjau įgyvendinti, bet karantinas viską sujaukė, galbūt ateityje dar bus proga – norėjau surengti diskusijų ciklą apie skirtingus Bažnyčios socialinio mokymo aspektus ir jų potencialą, sprendžiant dabarties problemas.  Šių metų pradžioje surengiau diskusiją apie tai, kuo Bažnyčios socialinis mokymas gali padėti kovoje su skurdu. Mano akimis, diskusija buvo labai naudinga.