Moteris paskelbė viešai pasitraukianti iš Katalikų Bažnyčios. Daug žmonių nuo Bažnyčios nutolo tyliai, be viešų pareiškimų, todėl tos moters žingsnis labiau priminė ne egzistencinį apsisprendimą, bet viešųjų ryšių akciją. Tuo labiau, kad ir oficialia priežastimi įvardinti Lietuvos katalikų hierarchų ir kunigų pasisakymai, o ne negalėjimas priimti Tikėjimo išpažinimo.

Nepaisant visų šių aplinkybių, kiekvienam iš mūsų, kurie laiko save Dievo tautos (Bažnyčios) dalimi, bet kurio brolio ar sesės Kristuje atsiskyrimas turėtų skaudžiai nudiegti širdį. Nes tai kartu ženklas, kad kažkam Bažnyčioje pritrūko to meilės kvapo, apie kurį, kaip esminę savybę, kalbėjo dar šv. Paulius. Dar pridėkime Jėzaus žodžius, kad danguje dėl vienos paklydusios avies atradimo bus daugiau džiaugsmo, nei dėl daugybės tų, kurios ramiai seka paskui piemenį.

Ir tada akys užkliūva už Lietuvos katalikų reakcijų. Daug sovietmečiu iškentęs kunigas, jautrus poetas, nuoširdus patriotas ramiai atšauna pasitraukusiai moteriai, kad dėl jos ir į ją panašių Bažnyčia nepradės keistis, nes, jei būtų taip dariusi istorijoje, nebūtų sulaukusi tokios garbios sukakties. Panašu, kad šis dvasininkas gerokai išmintingesnis ir racionalesnis už Jėzų, kuris giria tą piemenį, kuris net palieka devyniasdešimt devynias avis dykumoje, kad tik atrastų pražuvusią.

Dauguma garbių katalikų reaguoja ne taip išsamiai – esą nedidelis nuostolis tokios katalikės, kuri dar neaišku, ar labai praktikavo, pasitraukimas. Teko išvysti ir apeliacijų į abejotinos vertės folklorą – „boba iš vežimo, vežimui lengviau“. Taip pat gana populiari reakcija – „išeik, Bažnyčia taps švaresnė“, „dar viena LGBT propaganda“, „tegu visi išeina, kam neaptinka, jau seniai laikas apsivalyti“, „mums visokių degradų nereikia“…

Ši moteris nėra populiarus kunigas ir jau ne „mūsiškė“, tad neteko girdėti, jog kažkas sudraustų akmenų mėtytojus ar atsistotų šalia jos ir pasakytų: „man labai skauda, kad Tau reikėjo taip pasielgti, Kristui rūpi kiekvienas žmogus“.

Rašyti galima būtų daug, komentuoti kiekvieną pasisakymą, priminti katalikišką ekleziologiją, tačiau šis įrašas tebūnie paraginimas kiekvienam susimąstyti – paskui ką ir kur keliaujame.

Baigsiu trumpa jėzuitų kunigo James Martin citata iš knygos, kurią dabar skaitau – „Statant tiltą: kaip Katalikų Bažnyčia ir LGBT galėtų užmegzti pagarbos, atjautos ir empatijos santykį“: „Turime pripažinti, kad didelė dalis šių dienų katalikų jaučia vidinį konfliktą tarp to, ką girdi apie būtinybę ginti savo paveldą ir to, jog Evangelijų Jėzus neatmeta nė vieno žmogaus. Ši vidinė trintis neretai išauga į pyktį tiems, dėl ko ji kyla – tiems, kurie tampa iššūkiu mūsų įprastam gyvenimo būdui.“