Prieš beveik dešimtmetį prašiau knygą, kurią pavadinau „Kelio bendrija“. Kalbant dabar išpopuliarėjusiais terminais, tai buvo sinodiniai svarstymai, ką reiškia būti Kristaus sekėjais, o ne gerbėjais.

Man atrodo, kad tai buvo palankiausiai sutikta mano knyga. Tiesa, nuoširdžiai sakau, kad palankūs atsiliepimai mane trikdė. Viena vertus, todėl, kad tai provokuojanti knyga – klausimas, o ne knyga –atsakymas, kuris leidžia atsisveikinti su abejonėmis. Knygos pristatymuose atkakliai kartojau, kad esu įsitikinęs, jog nė vienas nevykėlis nepateks į pragarą, nes ten yra „vykėlių“, pasitikinčių savo jėgomis žmonių, vieta. Lietuviškai „pragaras“ ir „puikybė“ prasideda iš tos pačios raidės, tačiau tai ne vienintelis panašumas. Būtent puikybės pelkėje prasideda kiekvieno iš mūsų pragaras. Skaitytojai, tarp kurių buvo ir kunigų, vienuolių, net vyskupų, šypsojosi iš mano žodžių, tarsi iš pokšto.

Paradoksalu, kad nemaža dalis knygos gerbėjų šiandien į mane žvelgia kaip į atskalūną ar net išdaviką. Bent jau kaip į eretiką. Nors aš asmeniškai ir šiandien pritariu praktiškai viskam, ką parašiau „Kelio bendrijoje“ ir dar kiek pridėčiau, išskleisčiau.

Beje, jau anuomet įvade perspėjau: „Vargu ar prasminga šią knygą skaityti tiems, kurie nejaučia egzistencinio prasmės alkio, kuriems kalbos apie tikėjimo kelionę žadina nebent smalsulį, kurie dar gali netikėti ir visai patogiai gyvena netikėdami. Tikrai neturiu galvoje, kad toks skaitytojas „nepriaugo“ iki to, kas rašoma knygoje. Anaiptol. Tiksliau būtų sakyti, kad jis dar nenupuolė į klausimų ir rūpesčio, iš kurių išaugo ši knyga, glėbį. Smalsuoliams netrūksta kitų, kur kas geresnių, įvadų į krikščionybę.

Kita vertus, ryžausi būtent tokios knygos rašymo kelionei, nes tikiu, kad geriausias būdas susidraugauti su klausimais, kurie neduoda ramybės, – kalbėtis su jais raštu. Tokio pokalbio fragmentai tarsi vitražo gabalėliai dėliojasi į didesnę dėlionę ir viliuosi, kad yra daugiau žmonių, kuriuos domina tie patys klausimai. Net jei jų atsakymai kiek kitokie nei mano, klausimų bendrystė mus sujungia stipriau nei visa tai, kas mus skiria. Tad knygą apie didžiąją „Kelio bendriją“ pirmiausia skiriu savo broliams ir seserims, su kuriais esu sujungtas klausimų giminyste.“

Skaudančia širdimi turiu pripažinti, kad per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos institucinės Bažnyčios lyderiai, panašu, nusivylė klausimais, ir vis labiau kliaujasi vienareikšmiškais atsakymais. Kiekviena institucija turi tokią tendenciją. Tačiau tai kartu būdas, kaip Bažnyčia virsta paveldėtų praktikų saugotoja, o ne Kelio bendrija. Nes būti kelyje – tai nuolat peržiūrėti kelionmaišį.

Kas dar mane neramina? Grįžtu prie perskyros tarp Kristaus gerbėjų ir sekėjų. Vyskupai pasigenda politikoje daugiau pagarbos jų žodžiams ir nuoširdžiai tiki, kad per juos byloja pats Kristus, tačiau, nepaisant visų kalbų apie sinodiškumą ir sąžiningą dialogą, itin sudėtinga perteikti patiems vyskupams, kad jų svarstymuose Geroji Naujiena vis labiau primena kurios nors inspekcijos „nuobaudų protokolus“. Be abejo, skaičiau Jėzaus žodžius apie tai, kad geriau prarasti ranką ir akį, o ne Amžiną gyvenimą, tačiau Jis tikrai niekur neragino kapoti kitiems pirštų ir išdurti akių, bet atkakliai siūlė būti budriam su savo demonais.

Kelio bendrijoje kiekvienas esame kito veidrodis ir tai padeda sąžiningai pažvelgti į save ir neapaugti puikybės pelėsiais. Teoriškai galima kelti klausimus ir teirautis inspektorių patarimų, tačiau tikru dialogu tai sunku pavadinti.

Šį įrašą kiek paradoksaliai paskatino „Mažosios studijos“ parengtas reportažas apie naująją Tomašo Haliko knygą, kurioje jis viliasi, kad Bažnyčia vis labiau virs Kelio bendrija.