Filosofija mane išmokė pamilti klausimus, nebijoti abejonių ir priminė, kad būti žmogumi – tai būti kelyje, kuriame tikrovė niekada neįsitenka į schemas.

Taip pat išmokau vertinti kritinį mąstymą. Beje, ne kartą girdėjau, kad tai kliūtis „sėkmingai politikai“. Esą gyvename regimybių pasaulyje, kuriame svarbiausia padaryti įspūdį, o tam labiausiai tinka frazės – kulkos, kuriose nėra kablelių, atspalvių, nepalikta vietos interpretacijos laisvei. Sutinku, tačiau ar tikrai turime džiaugtis tokia „sėkminga politika“, po kurios visi jaučiamės kiek apsinuodiję?

Kritinis mąstymas – tai žaizdras, kuriame išbandoma idėja, pasiūlymas. Tai, kas tikra ir svarbu tokiame žaizdre tik stiprėja.

Deja, šiuolaikiniame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, kritinį mąstymą išstumia ne tik seklios banalybės, bet ir cinizmas. Mano įsitikinimu, tai ne mažesni nuodai, nei sąmokslo teorijose įklimpęs mąstymas. Galima sakyti, kad cinizmas – ne kas kita, kaip dar viena sąmokslo teorija. Jos esmė – kiekvienas žmogus niekšas, kuris slepiasi po siekio atrodyti padoriu ir teisingu kaukėmis. Kiekvienas kaltas, tik dar ne visų kaltė įrodyta.

Cinikas paprastai jaučiasi kritinio mąstymo korifėjumi, tačiau, jei įsižiūrėsime, jo (ar jos) klausimų kėlimas vienpusis ir neturi nieko su tikru sokratišku metodu. Sokrato didybė buvo tai, kad jis nuoširdžiai klausė ir tikėjosi, kad klausimai vis labiau atveria mums akis. Šiuolaikiniai cinikai jau iš anksto „žino“ atsakymus. Jie neieško, nes, kaip jau minėjau, tvirtai įsitikinę, ką ras.

Pažvelkime į mūsų žiniasklaidos antraštes ir išvysime ciniško mąstymo triumfą. Iš dalies šių antraščių kūrėjai teisūs: tai patinka plačiajai publikai. Tačiau nepamiškime, kad diabetu sergančiam žmogui taip pat labai norisi kažko saldaus.

Cinizmas būdingas tikrai ne vien žurnalistams. Tai visoje visuomenėje išplitęs virusas, kurio bacilų turime kiekvienas. Nors kažkur gilumoje ir suprantame, kad tai, jog kitas įkrenta į purvą, nereiškia, kad aš tapau švaresnis, tačiau kirba paradoksali pagunda: purve saugiau, taip jiems ir reikia…

Ciniškos visuomenės paradoksas atsiskleidžia keliuose pavyzdžiuose. Pavyzdžiui, oficiantas neša mums pagamintą prabangų patiekalą, o mes alkani laukiame. Staiga jis paslysta, nes norėjo pasipuikuoti, kad gali labai stilingai eiti, ir visas valgis atsiduria ant žemės. Oficiantas skaudžiai susižaloja. Mes liekame be vakarienės, o tie, kurie sėdi prie gretimų staliukų, ir kažkiek pavydėjo mums, dabar džiaugiasi dvigubai.

Sėkmingas oficianto darbas yra ir mūsų sėkmė. Regis, paprasta, tačiau kokia piktdžiugos banga apima publiką, kai žiniasklaida serviruoja naują „auką“?

Pala, o ne tas pats, kai „susimauna“ politikas? Visiškai sutinku, kad gerai, kai išsiaiškinama, kad žmogus, kuris privalo rūpintis bendruoju gėriu, rūpinasi visai kuo kitu. Tačiau niekaip nesuprantu džiaugsmo, kai kuris nors politikas „susimauna“. Man, kaip piliečiui, norėtųsi, kad visi politikai, nesvarbu, kokiai politinei jėgai priklauso, kuo geriau atliktų savo pareigas. Kritika politikams yra skirta tam, kad jie geriau atliktų savo darbą. Tačiau ciniškoje visuomenėje vyrauja nuomonė, kad nėra padorių politikų, esą yra tik tie, kurių kaukės dar nenuplėštos. Dar yra „gelbėtojai“, kurie puikiai prisitaiko prie ciniškos visuomenės poreikių. Tiesa, paskui vyksta gelbėjimosi nuo gelbėtojų operacijos.

Ciniška visuomenė neišvengiamai tampa vis labiau kompleksuota. Priešnuodis – autentiškas kritinis mąstymas, grįstas geranoriškumu ir siekiu kurti pasitikėjimo erdve. Šv. Tomas Akvinietis ne kartą rašė, kad kur kas geriau suklysti galvojant apie žmogų geriau, nei prasčiau.

Kokia terapija įmanoma? Pradėti nuo klausimo – ar tai iš tiesų problema? Pažįstu daug žmonių, kurie ciniškoje visuomenėje jaučiasi, kaip žuvys kūdroje. Tačiau šiuo atveju akcentuočiau ne žodį „žuvys“, o „kūdra“.

Jei pripažįstame, kad tai problema, tai pirmiausia dera kiekvienam pamąstyti apie save ir savo reakcijas. Kritinio mąstymo ugdymas yra darbas. Sutinku, įtakingas cinikas taip pat turi demonstruoti savo talentą. Tiesą sakant, cinikai šiandien vertinami gerokai labiau, nei kritiškai mąstantys žmonės. Pastarieji nepatogūs, o cinikai ne tiek nepatogūs, kiek paprasčiausiai dygūs. Dar vienas svarbus skirtumas – kritiškas žmogus suvokia ir savo silpnybes, žino, kiek mažai žino, o cinizmas dažniausiai žengia koja kojon su narcisizmu ir žavėjimusi savimi.