Per visą kadenciją Seime esu susitelkęs į psichinės sveikatos, psichologinės gerovės temą.

Žinau, kad yra daugybė žmonių, kurie mano, kad tai nereikšminga ir yra išskirtinai kiekvieno žmogaus asmeninis rūpestis. Žinau, kad netrūksta žmonių, kurie įsitikinę, kad psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai yra silpnavalių išsigalvojimas. Esą dabartinė vyresnė karta visą gyvenimą gyveno nesutikdami nieko su priešdėliu „psi“: tėvai dirbo ir neturėjo laiko vaikų emocijoms, o daug ką pavykdavo „sutvarkyti“ diržu.

Tačiau ar tai nėra didžiausia saviapgaulė? Ar ne todėl turime tiek problemų su priklausomybėmis, daug žmonių pasirenka savižudybę, o smurtas ir psichologinės traumos kuria vis naujas tragedijas?

Džiaugiuosi, kad vis labiau įsisąmoniname agresyvaus elgesio su gamta padarinius. Aplinkosauga įsitvirtina politinėje darbotvarkėje. Tačiau dar per mažai susimąstome, kad psichologinė ekologija šiandien jau yra būtinybė.

Kas yra psichinė sveikata? Tiesą sakant, atpažinti sutrikimus net kur kas paprasčiau, nei apibrėžti kas yra sveikata. Gal drąsa gyventi? Gyvenimas be skausmo? Ramybės ir harmonijos jausmas?

Atidėkime į šalį apibrėžimus. Kalbėkime apie vilties blyksnius migloje. Net jei tos miglos kiti ir nesugeba įžvelgti.

Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kaip papasakoti apie tai, ką reiškia „nurautas stogas“ tam, kuris niekada nesijautė silpnas, bejėgis ir nebuvo akimirkoje, kai vienintelis turtas buvo ašaros. Kaip papasakoti apie stiprų nerimą, klaikų panikos glėbį, apie kažkur giliai mano viduje raudantį išsigandusį vaiką tam, kuriam didžiausia problema – nežinoti su kokia šakute valgomas omaras.

Daugybę kartų gyvenime girdėjau: „susiimk, negi neturi valios?“. Jaučiausi tik dar labiau netikęs ir kaltas, kad nerimas taip lengvai persmelkia. Bandymas susiimti, bent man, tikrai nepadėjo.

Esu bandęs papasakoti kitiems, kas yra baimės baimė, gyvenimas įsitempus, nes patirtos panikos patirtis sekioja kaip nuo grandinės nutrūkęs piktas šuo. Išgirdau įvairių patarimų ir gerai supratau kaip jautėsi Biblijoje aprašytas Jobas, kai jam buvo beriamos instrukcijos.

Daug metų kaip gėdingą paslaptį nešiojausi savo fobijas, nerimą, kaltės jausmą, kad nemoku visavertiškai gyventi. Dažnai net pradėdavau galvoti, kad esu toks vienas brokuotas egzempliorius visagalių žmonių pasaulyje. Nemokėjau džiaugtis net kai kas nors sekdavosi, nes kirbėjo mintis: „kad žinotumėte, koks iš tiesų sugriuvęs esu, koks įsibauginęs ir įsitempęs, negirtumėte manęs, bet pasmerkimo akmenimis apmėtytumėte.“

Galiu daug papasakoti apie įvairiausius vaistus, apie praktiškai visas psichoterapijos kryptis. Tačiau vis dar mokausi patikėti, kad, jei kelyje į laisvę suklumpu, dar nereiškia, kad viskas beviltiška, veltui, kad kelias yra ne tik dėl tikslo, bet ir tam, idant suprasčiau labai daug dalykų apie save, kitus, pasaulį.

Ilgainiui pavargau vaidinti Voltero personažą, tvirtinantį, kad, kas bevyktų, viskas į gera. Nustojau vien gedėti dėl to, ką nerimas ir fobijos atima, bet atradau ir tai, nuo ko saugo ir ką dovanoja.

Ilgainiui žmonėse labiausiai pradėjau vertinti tikrumą, pamilau visus kerėplas ir tapau alergiškas tobulumui.

Vis dar jaučiuosi it Sizifas, kuris ridena vidinį sabotuotoją kaip akmenį. Kartais man atrodo, kad net nemokėčiau gyventi harmoningai, „sveikai“ ir be nuolatinės vidinės kovos. Kartais pajuntu tos drąsos gyventi, kurios ilgiuosi, skonį. Būna sunkių akimirkų, bet ir tokių, kai atrodo, kad esu ties ypatingu slenksčiu, už kurio išnyks visos fobijos ar nerimas.

Tiesą sakant, noriu tik pasakyti, kad kiekvienas esame drama ir trileris. Gyvenimas yra siaučianti jūra, o ne kūdra. Visi mes iš tiesų sukurti taip, kaip reikia, ir pirmiausia reikia sunkaus savęs meilės meno, o ne beviltiškų pastangų padaryti save „vertą meilės“.

Labai noriu, kad kiekvienas pripažintume, kad smurtas, bet kuriuo pavidalu, yra ne galios, bet baimės vaisius. Smurtas ir baimė – tai Siamo dvyniai. Rinkimės viltį, o ne baimę.

Labai noriu, kad augtų mūsų socialinis emocinis raštingumas, išmoktume atpažinti emocijas, brandžiau reaguoti į iššūkius. Tada ir kitas žmogus mums taps dovana, o ne grėsmė.

Ir dar. Pasaulyje vyksta klaikus karas ir visi svajojame apie jo pabaigą. Tačiau nepamirškime, kad kiekvienas karas – tai daugybė psichologinių traumų ir plačiai išplitęs potrauminis sindromas. Kalbu apie tuos, kurie yra karo zonoje. Tačiau karas veikia ir mus visus, net jei jo vaizdus matome tik kompiuterio ekrane. Stresas kaupiasi ir jau dabar visuomenėje matome itin daug pykčio ir susierzinimo. Išsikuopti, išsivalyti, nuskaidrėti bus labai sunku. „Sunku“ nereiškia „neįmanoma“. Tiesiog rūpestis psichine sveikata taps dar svarbesne tema.

Noriu kiekvienam iš Jūsų pasakyti:

Žinok, Tu esi unikalus, kitoks, bet tai nereiškia, kad negali būti išgirstas, suprastas ir mylimas.

Žinok, visiems skauda ir visi turi įvairiausių problemų. Neprivalai su savo problemomis likti vienas. Papasakoti apie save, kreiptis pagalbos – tai ne kapituliacija, bet ypatinga drąsa. Tai autentiškos meilės sau dalis. Patikėk, puikiai žinau, kad sunkiausia ir labiausiai skauda, kai tai, kad bijai, nuo ko kenti, lieka neįžodinta, slepiama. Tau nereikia atrodyti šauniausiam – įvaizdis ne viskas, gyvenimas yra kur kas svarbiau.

Mes visi gyvename pamišusiame pasaulyje, kur viskas susijaukė. Nieko keisto tokiame pasaulyje jausti, jog „nuneša stogą“. Atgauti psichinę sveikatą tikrai nereiškia tapti patogiam ir paprasčiausiai prisitaikyti prie chaoso. Tai reiškia būti pačiam, leisti kitiems būti, stebėtis ir jausti, mokytis grožėtis gyvenimo atspalviais ir bandyti savyje išskleisti tai, ką tik mes galime kitiems padovanoti.