Lietuvoje netrūksta katalikų, kurie apie šeimą kalba tiek patetiškai, tarsi priklausytų Suvienijimo bažnyčiai, būtų ne katalikai, bet munistai.

Primenu, kad Suvienijimo bažnyčią įkūrė korėjietis Sun Myung Moonas, kuris tvirtina esąs antrasis Mesijas ir jam pavesta pratęsti iki galo, jo įsitikinimu, neįgyvendintą Kristaus misiją. Pasak Moono, Jėzus Kristus tik iš dalies sugebėjo padaryti tai, kas jam skirta, nes baigė gyvenimą per anksti, nespėjęs sukurti šeimos, kuri yra tikrasis žmonijos atnaujinimo pamatas. Tad tenka tęsti Kristaus pradėtą darbą, ir štai naujoji „šventoji šeimyna“, kurią sukūrė Moonas ir jo žmona, yra tikrasis kelias į žmonijos atnaujinimą.

Munistų kalbos apie skaistumo svarbą, apie santuokos reikšmę, apie tai, kad šeima yra visuomenės pamatas labai artimos krikščioniškai šeimos sampratai. Tačiau, kaip sakoma, velnias paprastai glūdi detalėse.

Ar šeima iš tiesų yra vartai į išganymą ir darnios šeimos sukūrimas yra mūsų žmogiškumo išsipildymas? Marijos, Jėzaus motinos, šeimą aršiausi nūdienos kovotojai už šeimos svarbą ir „tradicines vertybes“, tikrai būtų sukritikavę. Kad ir dėl to, jog Jėzus tebuvo vienturtis ir nesirūpino demografiniu tvarumu. Mergina Marija nėščia tapo nepilnametė ir, panašu, tai sukėlė nemažai apkalbų, Juozapui reikėjo drąsos paprieštarauti savo meto socialinėms normoms, kad parsivestų Mariją į savo namus.

Netrukus šeimai teko emigruoti, vykti į svetimą kraštą ir tai buvo labai sudėtinga kelionė, kurios metu vaiką teko gimdyti skurdžiame urve, šalia gyvulių ir piemenų.

Jei šeimą vadintume svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu ir visuomenės moralės pamatu, Jėzaus elgesys vargu ar būtų pateisinamas. Jis kelis kartus bėgo iš namų, pats nesukūrė šeimos, bastėsi su grupele draugų, kurių tikrai negalima vadinti anuometinės visuomenės „grietinėle“, skelbė teiginius, kurie kirtosi su anuometine religijos ir moralės samprata, galiausiai kaip maištininkui ir ramybės drumstėjui jam buvo įvykdyta gėdinga mirties bausmė.

Beje, ir dauguma apaštalų paliko savo šeimas, o Jėzaus skelbta tiesa, kad moteris ir vyras yra lygūs prieš Dievą skambėjo, kaip iššūkis anuometinei patriarchalinei santvarkai.

Galima ginčytis, kiek Jėzų galima vadinti tikru revoliucionieriumi, bet tradicionalistas jis tikrai nebuvo. Jam santykis su kiekvienu žmogumi rūpėjo kur kas labiau nei etiketas, papročiai ar vyraujančios moralės normos.

Taip pat pažvelkime į absoliučią daugumą šventųjų, kurie nekūrė šeimos ir netgi maištavo prieš tradicinius santykių modelius. Pavyzdžiui, šv. Pranciškaus Asyžiečio vieša veikla prasidėjo nuo jo konflikto su tėvu, kuris, žvelgiant iš mums įprastos pozicijos, tenorėjo sūnui gero ir rūpinosi jo materialine gerove.

Nepaisydamas tėvo rūpesčio, šv. Pranciškus metė viešą iššūkį jam, išsirengė nuogai, tuo paniekindamas dorovės normas, ir išėjo atstatyti Bažnyčios…

Lygiai taip pat galima klausti: ar Katalikų Bažnyčios kunigų bei vienuolių celibatas nėra munistiškai suprantamos šeimos išdavystė?

Skirtingai nuo munistų, krikščionims šeima nėra gyvenimo tikslas. Kiekvieno žmogaus tikslas yra šventumas, kuris suprantamas kaip sekimas paskui Jėzų Kristų, kaip pilnutinis mūsų prigimties išsiskleidimas. Kiekvienam žmogui Kūrėjas yra skyręs savitą kelią, kiekvienas žmogus yra unikalus. Bendra kiekviename kelyje į šventumą – santykių su Dievu ir kitais žmonėmis svarba. Mes tampame žmonėmis ir galime išsiskleisti tik per santykius su kitais. Santykiuose sunoksta mūsų tapatybė. Celibatas, skaistumo įžadas krikščionybėje suvokiami ne kaip pabėgimas, izoliavimasis nuo žmonių, bet kaip ypatingo santykio su Dievu ir Jo paveikslu kituose žmonėse paieška.

Visa tai jokiu būdu nesumenkina santuokos bei šeimos reikšmės. „Negera žmogui būti vienam“, – rašoma Pradžios knygoje. Šis blogumas itin stiprus nūdienos pasaulyje. Bendrystės erdvės atkūrimas, Katalikų Bažnyčios įsitikinimu, yra „žmogiškosios ekologijos“ būtinybė, panašiai kaip rūpinimasis klimato kaita ar taršos mažinimu, gyvenimo būdo pokyčiai yra būtinas aplinkosauginis uždavinys aštrėjančios ekologinės krizės situacijoje. Šeimos kaip bendrystės ir atvirumo gyvybei erdvės nykimas sugriauna gyvybiškai svarbią apsaugos nuo instrumentinės vartotojiškos industrijos logikos zoną. Nykstant šeimos saitams, paremtiems atvirumu kitam, dialogiškumu, pasiaukojimu ir įsipareigojimu, žmogus vis labiau tampa įvairiausių rinkodarų marionete. Didėjantis beprasmybės jausmas, į kurį yra nurodęs psichoterapeutas Viktoras Franklis, taip pat ir didėjanti agresija bei solidarumo erozija – tai bendrystės erdvės skeldėjimo padariniai.

Šeima, kaip rašoma Katalikų Bažnyčios Katekizme, yra „pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė“. Tai dovana, padedanti subrandinti žmonių santykius. Per santykį su mama, tėčiu, seneliais, broliais ar seserimis, sutuoktiniu, vaikais, vaikaičiais mes mokomės būti žmonėmis ir visokeriopai augame.

Tačiau santykio su kitu ilgesys, kuris, pasak Šventojo Rašto, yra įaustas į kiekvieno iš mūsų prigimtį, yra daugiau nei aritmetika, sudedanti vieną ir vieną; tai daugiau nei kokia nors formali santykių institucionalizacija. Santykis su kitu, kurį akcentuoja krikščionybė – tai rizika, aukojimasis, atsivėrimas. Tai, kas, žvelgiant pasaulio akimis, gali būti vertinama kaip savęs nuskurdinimas, iššvaistymas, našta. Pasak krikščionybės, tik įveikdami savąjį egoizmą, kitą paversdami savojo pasaulio centru, mes galime visavertiškai išskleisti savo prigimtį. Šeima yra ta pirmapradė asimetriška aplinka, kur meilė yra dovanojama, o ne mainoma. Motinos ar tėvo meilė vaikui, sutuoktinių meilė grindžiamos ne išskaičiavimu ir todėl šeima, be kita ko, yra vadinama žmogiškumo mokykla, kur vaikas išmoksta save dovanoti.

Dažnai tenka girdėti krikščionis sakant, jog kažkada šeimos buvo stiprios, o jose gyveno dori, sąžiningi ir jautrūs vieni kitiems žmonės. Kada toks laikotarpis buvo? Na, pavyzdžiui, mūsų močiučių ar prosenelių laikai. Kam neteko matyti, kokios nors močiutės, liūdnai linguojančios galvą, jog jos laikais esą vaikų ir tėvų santykiai buvo visai kitokie, auklėjimas buvo kitoks – neabejotinai geresnis, vaikai gerbė tėvus, pastarieji mylėjo ir rūpinosi vaikais, šeimose vyravo harmonija ir susiklausymas, neištikimybės atvejai buvo labai reti, ir juos sutartinai aplinkiniai smerkdavo…

Beveik neabejoju, kad šių močiučių močiutės joms yra sakiusios tą patį. Kitas dalykas, kai paskaitai Žemaitės ar kitų lietuvių rašytojų kūrinius apie anuometines šeimas, moralizuojančios močiutės pasakojimas tampa vis menkiau įtikinamas. Veikiau galima sakyti, kad kiekviena karta turi savų problemų ir savų sunkumų.

Todėl ir šiandien, kai kalbame apie šeimas, reikia ne apeliacijų į „tradicines vertybes“”, kurios, esą, viską sutvarkytų, o drąsos ieškoti kaip išlaikyti bendrystės, savęs dovanojimo dvasią santykiuose šiandien, kaip išsikuopti smurto toksinus ir pasiekti, kad būtų patenkintas žmogaus poreikis nesijausti vienišu.