G. Landsbergis liko vienintelis kandidatas į partijos pirmininkus. Negaliu sakyti, kad netikėta. Kiekvienas, gerai susigaudantis kokiomis nuotaikomis gyvena TS-LKD, puikiai supranta, kad kitų kandidatų dalyvavimas rinkimuose tebūtų simbolinis. Tuo labiau, kad rinkimai vyks pakankamai griežto karantino sąlygomis ir normalių, tikrų vidinių diskusijų nepavyks surengti.

Man, kaip TS-LKD bendruomenės nariui, viltingai atrodo, jog atsisakę dalyvauti kandidatai į bendruomenę kreipėsi bendru laišku, akcentuodami, kad turime telktis ir rūpintis valstybe, o ne nagrinėti vidinius skirtumus.

G. Landsbergis vertas pirmininkauti vien jau dėl bendruomenėje prigijusio principo „sutariame, jog galime nesutarti“. Tai ne tik nesuskaldė partijos, bet ji yra vieningesnė, nei kada nors anksčiau.

Kita vertus, tai nereiškia, jog neturime vidinių problemų, jog nėra svarbių uždavinių, kuriuos privalome pakankamai operatyviai išspręsti. Vidinė įvairovė nereiškia įšaldytų pamatinių diskusijų, bet kaip tik jas turėtų skatinti, nebijant, kad jos išdraskys bendruomenę.

Esu rašęs ir apie tai, kad didžiausia (o dabar aišku, kad vienintelė) kliūtis G. Landsbergio pirmininkavimui yra pats G. Landsbergis. Šįsyk ne pavardė, bet labai atsakingos pareigos Vyriausybėje. Karantino situacija tikrai nėra palanki politinėms bendruomenėms, kurioms būtinas tam tikras vidinis ritmas, politiniai ritualai, idėjų apytaka. Nuotoliniai susitikimai, didinantys atskirtį pagal amžių, neišsprendžia šios problemos.

Labai laukiu iš Pirmininko partijos auginimo karantino sąlygomis ir po-pandeminėje situacijoje gairių.

Kaip suteikti skyriams daugiau jėgos, nepaisant visų nepalankių aplinkybių?

Antras sudėtingas iššūkis – ką TS-LKD gali pasiūlyti regionams? Esame populiariausia bendruomenė Vilniuje ir Kaune, pavyko padidinti mūsų populiarumą ir kituose didesniuose miestuose, tačiau regionuose antikoservatoriškos nuotaikos stiprios. Taip pat ir mūsų bendruomenės regioniniams lyderiams reikia didesnės paramos ir tvirto postūmio, nes suprantu, kad ilgainiui demoralizuoja, kai lieki nuolat antras Mero rinkimuose ar esi pasmerktas, regis, amžinam buvimui opozijoje Taryboje.

Na, ir trečias labai svarbus iššūkis (kalbu apie partijos lygmenį, o ne apie iššūkius valstybei): tęsti partijos tapatybės ryškinimą. Kokią alternatyvą socialdemokratijai, nacionalistiniam populizmui, neolibraliai pasaulėžiūrai mes siūlome? Esame vienovė įvairovėje, tačiau labai svarbu apibrėžti šios vienovės ribas. Tada nebereiks bijoti kaltinimų, jog esą „išdavėme tradicines vertybes“.

Kai jau galvojau baigti, prisiminiau dar vieną svarbų uždavinį – racionaliais argumentais, moksliniais tyrimais paremto diskurso išsaugojimas visose srityse: istorijos moksle, medicinoje, psichologijoje, politologijoje, etc. (nuosekli kova su „antivakserišku mentalitetu“).

Net neabejoju, kad politiniai oponentai norės pašiepti, jog TS-LKD renka pirmininką be alternatyvų. Tačiau, esu visiškai tuo įsitikinęs, visos Lietuvos partijos norėtų būti toje situacijoje, kurioje dabar yra TS-LKD. Nes esame politinė komanda, kurioje stiprių kandidatų į pirmininkus pakaktų ir visoms kitoms partijoms, tačiau bendruomenei (treneriui) prasminga „aikštelėje“ laikyti tą, kurio žaidimu esame patenkinti.

(Žvelgiant iš šalies, nebent Laisvės partija mums gali nepavydėti, nes energingai steigia skyrius, auga ir augimo bei rutinizacijos problemos jai dar ateityje.)