Surašiau pirmiausia sau. Nebūtinai pagal svarbą ir, spėju, darbų bus nepalyginamai daugiau, tačiau labai svarbu, kad nepamirščiau šio dešimtuko.

I. Siekti, kad pokalbiai su Matu Maldeikiu, Kristijonu Bartoševičiumi, Liudvika Pociūniene, Laura Liutvinskiene ir kitais kolegomis apie tai, kad privalome sutelktai veikti, idant teisėkūroje Seime kokybė nugalėtų kiekybę, taptų kūnu. Jau Pavasario sesijoje matysime, ar bent kiek pavyko pakeisti situaciją, kai darbų programa yra „suneštinis balius“, kuriame akivaizdūs „politinės bulimijos“ bruožai.

II. „Įkalti“ į Seimo narių ir Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės galvas svarbią tiesą, kad slaugytojas – tai atskira profesija ir slaugos sistema nėra „aptarnaujanti“. Būtent nuo jos gyvybingumo priklauso senėjančios visuomenės gyvenimo kokybė.

III. Seimo pavasario sesijos metu aktyviai dalyvauti pristatant, tobulinant ir priimant ilgalaikės slaugos sistemos namuose modelį.

IV. Kantriai ir atkakliai tirpdyti sąmokslo teorijas, susijusias su lyčiai neutralios partnerystės įteisinimu bei Stambulo konvencija. Tai nėra nereikšmingi dalykai, tai nėra „vienos partijos interesas“, tai būtina teisingai ir žmogaus teises gerbiančiai valstybei.

V. Vykdyti parlamentinę kontrolę ir tarpininkauti, kad būtų rasti problemų, keliančių įtampas ar net trukdančių sėkmingai įgyvendinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimą. SADM ir Specializuotų kompleksinių pagalbos centrų atstovai privalo sutarti ir veikti bendrai.

VI. Toliau rūpintis psichologinės pagalbos prieinamumo didėjimu ir jos adekvačiu finansavimu. Tam būtina ne tik tęsti destigmatizacijos procesą, aiškiau apibrėžti psichoterapijos paslaugas, atskiriant jas nuo įvairių abejotinų praktikų ir kartu gerinant Valstybinės ligonių kasos „regėjimą“, nes pastaroji vis dar sunkiai „įžiūri“ nemedikalizuotas sveikatos paslaugas.

VII. Stiprinti pagalbos ir prevencijos sistemą priklausomybių ligų srityje, neleidžiant, kad farmakalizuota pagalba užgožtų biosocialinį modelį. Labai svarbu, kadg žmonės vis labiau įsisąmonintų ne tik alkoholio, nelegalių narkotinių medžiagų, bet ir piktnaudžiavimo legaliais vaistais žalą.

VIII. Padėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai įveikti visas kliūtis, pradedant Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamokas mokyklose. Labai svarbu, kad tam būtų skirtas ne tik deramas finansavimas, bet ir išskirtinis dėmesys, nes tai esminė tvari smurto ir savižudybių prevencijos priemonė ilgalaikėje perspektyvoje.

IX. Stiprinti ryšius su Ukrainos politikais, kurie padėtų geriau suprasti, kaip Lietuvos specialistai galėtų padėti ukrainiečiams ne tik materialine parama, bet ir kovojant su potrauminio sindromo „epidemija“, darant „namų darbus“, būtinus stojant į ES.

X. Gilintis į medijų rėmimo reformą, kurią inicijuoja Kultūros ministerija, keisdama dabar egzistuojančią nekomercinės žiniasklaidos rėmimo tvarką. Esu įsitikinęs, kad į šią reformą turime žvelgti platesniame kontekste, skaidrinant valstybės institucijų ir savivaldybių politinę komunikaciją, aiškiai apibrėžiant, kaip pasiekti, kad valstybės parama įgalintų medijas ir kartu jas skatintų tobulėti.