Kai pamačiau liepsnojančią Paryžiaus katedrą, kažkodėl pagalvojau apie degantį ir nesudegantį krūmą iš kurio Viešpats kalbėjosi su Moze. Ką šįsyk Jis nori mums pasakyti?

Noriu rašyti ne apie gaisro nuostolius, bet apie tą solidarumo jausmą, kuri ir šiandien dar regiu, kalbėdamas su pažįstamais. Daug kartų per pastarąją parą pakartotas teiginys, kad Katedra yra Europos simbolis. Akivaizdus paneigimas eurobiurokratų klejonių apie tai, kad nevalia kalbėti apie krikščioniškas Europos šaknis.
O kaip jums tie susirinkę žmonės, kurie atsiklaupę meldėsi prie Katedros ar sutartinai dainavo? Man kūnas pagaugais ėjo. Stipru.
Na, krizės, sukrėtimų akivaizdoje mes dar mokame būti žmonėmis… Tai teikia vilties.
Kita vertus, žiūrėdamas į degančios Katedros vaizdus, prisiminiau gydytojo Alekseičiko posakį, kad yra tie, kurie moka gesinti gaisrus ir tie, kurie mėgsta gesinti. Vakar socialiniai tinklai lūžo nuo patarėjų, kaip reikia gesinti Katedrą. Į chorą įsijungė net Trumpas, kuriam viskas aišku – bac su vandens patranka, ir viskas. Tačiau pusė tūkstančio gaisrininkų Paryžiuje dirbo pasiaukojančiai ir kruopščiai, norėdami, kad išliktų kuo daugiau vertybių ir suprasdami, kad nevalia skubėti.
Gelbėtojai-aktyvistai gaisro metu ne mažiau pavojingi kaip politikoje.

Saugokime savo katedras, tiek išorines, tiek vidines. Kiekvienas iš mūsų taip pat yra šventovė, kurioje kyla ne vienas gaisras. Neretai tenka kviestis pagalbos. Nebijokime pripažinti, kad esame per silpni nugalėti tam tikrus sunkumus. Turėkime drąsos padėti kitiems, kurie yra krizėje.
Ir dar.. Jokio, net ir pačio gražiausio, pastato sunaikinimas negali sugriauti Bažnyčios. Yra pažadas, jog jokie pragaro vartai jos neįveiks. Aš tuo tikiu ir tegu Notre Damo katedros neveja mūsų į neviltį, bet tik dar labiau motyvuoja būti gyvuoju neregimosios Bažnyčios akmeniu.