Pasižiūriu į sąrašą tų paskyrų, kurias blokavau. Per metus jis ir vėl išaugo. Spėju, kad augs ir toliau, nes Facebook‘o erdvę suprantu kaip galimybę kalbėtis, dalintis, sužinoti kažką naujo apie kitus, pačiam susivokti, kokį pasakojimą noriu savo gyvenimu pasakoti, o ne svaidytis neapykantos ietimis. Jei kažką labai erzinu, sukeliu neapykantos protrūkius, kam mums grumdytis šonais virtualioje erdvėje?
Kur kas skaudžiau, kai nuo virtualios erdvės pereiname prie gyvenimo anapus ekranų, prie blokų širdyje . Jie skauda.
Turbūt daugiau nei šimtą kartų esu kartojęs, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra Dievo siųsta dovana. Nėra sunku tai kartoti, nes esu lepūnėlis, kuriam Viešpats atsiuntė tobulą šeimą, nuostabius draugus, įdomius kolegas ir šiaip – daugybė šypsenų ir akių kontaktų džiazą. Tikrai turiu už ką dėkoti.
Nepaisant to, jaučiu ir skyles, kur anksčiau buvo bendrystė. Kalbu ne apie amžinybėn išėjusius, bet tuos, kurie yra už daug aukštesnės barikados (nuoskaudų, išdavysčių, neapykantos, priešiškumo etc.) nei mirtis. Turiu pripažinti, kad tokių skylių daugėja. Jas skauda, bet man baisiau tai, kad nesu pasiruošęs šiuos blokus išjungti. Jie man leidžia nustatyti ribas. Leidžia sentimentaliai nesutręšti. Tačiau negaliu apsimesti, kad tai normalu, jog galiu naktį pabudintas išvardinti sąrašą, su kuriais į jokią žvalgybą ar nuotykį…
Juk Didysis Ketvirtadienis.. Kojų plovimas, Eucharistijos steigimas, tikrasis Kelio bendrijos gimimas…
Viešpatie, jei nori, šalink iš širdies „personae non grata“ sąrašą, nes aš tik ilginti jį tesugebu, tačiau juk ir pats iš savo artumos Rojaus ištrėmei Tave ir save išdavusius pirmuosius žmones ir dar sargus prie durų pastatei.
Svarbiausia, saugok mane nuo pamišimo Tave kada nors užblokuoti ir, pasitikrink, ar mano laiškai Tau neina į „spamą“.