Kančios savaitės Penktadienis – judų iskarijotų triumfo ir pražūties diena. Jie išlaukia savo valandos. Jie geri strategai ir taktikai. Ne, jie nėra blogi žmonės, tikrai nėra padugnės, veikiau jaučiasi esantys gelbėtojai, gebantys „pagreitinti“ Jėzaus misiją, pakreipti ją „teisinga“ kryptimi.

Tikrai ne trisdešimt sidabrinių čia svarbiausia. Esminis dalykas – veikti pagal SAVO planą, pergudraujant visus, tiek mylimą Mokytoją, kuriam trūksta ryžto, tiek Jo medžiotojus, kuriuos Jis netrukus sutvarkys ir tada visi įvertins judų toliaregiškumą ir mokėjimą įgyvendinti gudrius projektus.

Bučinys Getsemenės sode, pasak Judo, turėjo būti jo misijos kulminacija. Jis nebuvo pirmas ir nebuvo paskutinis. Per visą istoriją daugybė budelių mosavo tikėjimo, ištikimybės Dievui vėliava. Dauguma jų tikrai priėmė šią misiją kaip sunkų kryžių, tačiau kartojo sau, kad kas, jei ne aš, apgins Jėzų, kuris pernelyg romantiškas, nepragmatiškas, galvoja, kad gali būti visiems geras.

Judas bando surežisuoti Didžiojo Penktadienio triumfą, kai Jėzus stos prieš teisėjus ir jie supras, kad Jis yra lauktasis Mesijas. Tačiau netikėtai pasigirsta Piktojo prunkštimas ir Judas suakmenėja iš siaubo. Vietoj Mokytojo triumfo, jis regi kančią ir mirtį. Kišenėje išdavikiškai skimbčioja sidabriniai ir tai, kas turėjo tapti triumfu, virsta kraupiausia tragedija.

Jėzus šaukiasi Tėvo nuo kryžiaus, o paskui stoja tyla. Sutrikęs dėl per lengvos pergalės jaučiasi net Piktasis. Atrodė, kad išlaukė, kirto į silpnąją vietą ir staiga Jėzus apglėbė ir pabučiavo šlykščias Mirties lūpas. Stojo tyla.  Judui Iskarijotui tai reiškė pabaigą.

O mums? Neskubėkime atsakyti. Nepamirškime, kad Judas buvo įsitikinęs, kad reikia padėti Jėzui, nukreipti Jį. Tačiau jis buvo tik vienas iš dvylikos. Deja, ir kiti vienuolika šiandien sutrikę ir palūžę. Tiesą pasakius, vienintelis skirtumas nuo Judo Iskarijoto, jie nieko nedaro, kai nežino, ką daryti. Judas priima vis naujus sprendimus, kurie veda į tragedijos bedugnę. Vienuolika ir su jais vaikščiojusios moterys paprasčiausiai gedi  ir tyli.

Jokio moralo. Vien tik tyla, miglų migla ir jokio laisvės ar pilnatvės jausmo po to, kai pirmą ir paskutinį kartą istorijoje žmogus iš tiesų nužudė savo Kūrėją.