Kiekvienas finišo tiesiąja į Šv. Velyka keliaujame savaip. Tačiau visiems teks, kokių apylankų neieškoteume, susidurti su ta pačia TIESA, kad kelias į PRISIKĖLIMĄ neišvengiamai eina per KRYŽIŲ.
Bijau skausmo, kančių, išbandymų. Visiškai suprantu Mokinių entuziazmą: sulaikykime Mokytoją nuo to, ką Jis įvardija, kaip savo Misiją. O gal tai paprasčiausia beprotybė? Didybės manijos atmaina?
Tiesa, dabar dar trečiadienis, dar reikia ieškoti vietos Paschos vakarienei, dar yra laiko išvaryti prekeivius iš Šventyklos, tarsi tuo pačiu savo Šventyklai – širdžiai – sakant – „čia ne vieta derėtis“.
Neneigiu, jog svarbu, kas laimės Prezidento rinkimus, kokie įstatymai galios, kiek pavyks judėti teisingesnės Lietuvos link, tačiau visa tai tėra dekoracijos, o tikroji drama vyksta mūsų „mažosiuose pasauliuose“. Čia parpuolame, keliame, išvaistome (nukryžiuojame) progas ir talentus, čia į Amžinybę įauginame tai, kas tikra,
Bandau skaityti Jakeliūno postringavimus, bandau suprasti, kodėl daugumiečiai tiek sumažino plenarinių posėdžių iki Prezidento rinkimų, tarsi visi turėtume sustingti laukime… Tačiau ausyse vėl ir vėl sugrįžta prieš dvi dienos Mamytės pasakyti žodžiai. „Nebijok, kad greit mirsiu ir pernelyg nesisielok, nes, žinok, jau pavargau nuo skausmų. Jau pernelyg skauda gyventi.“
Ginčijuosu su Mamyte, įrodinėju, kad viskas bus gerai, nors pačiam tik ašaros kaupiasi. Pagalvoju, kad šią akimirką esu labai panašus į tuos Mokinius, kurie sakė Jėzui: „Ne, nedrįsk kentėti ir mirti.“ Kaip aš juos suprantu. Net ir po pokalbio su Mamyte maldauju Viešpatį dar neskubėti jai apartamentus pas save rezervuoti. Pernelyg man brangi galimybė ją apkabinti, pabučiuoti, net paerzinti, kas rytą telefonu išgirsi balsą. (Ir visai nesvarbu, kad jau po kelių minučių dėl ko nors baramės ir galiu pateikti šimtus priekaištų dėl to, ko išmokau ir neišmokau vaikystėje).
Noriu, kad Trečiadienis tęstųsi ir puikiai žinau, kad taip nebus.
Viešpatie, duok man stiprybės keisti, ką galiu ir ką reikia keisti, kantrybės priimti tai, ko pakeisti negaliu, ir išminties atskirti, ką galiu ir ko negaliu pakeisti.
Ir dar.. Na, ir kas, kad dera sakyti, jog teesie Tavo valia, tačiau sakau: saugok mano brangius artimuosius, bičiulius, bendražygius, kiekvieną žmogų, kuris ką nors myli ir yra mylimas. Mes tokie trapūs, bet juk pats tokius susvajojai.