Krikščionybė pernelyg absurdiška, kad galėtų būti teorinis konstruktas. Krauju Getsemenės sode prakaituojantis Jėzus visiškai nepanašus į religinius herojus. Tiesą sakant ir tas minios šūkis: „ant kryžiaus jį“, piktina tik todėl, kad žvelgiame į jį iš Prisikėlimo pozicijų.

Tai nebuvo įniršusios minios linčo teismas, tai veikiau buvo nusivylusi minia, kurios lūkesčių visiškai neatitiko šventvagystes kalbantis dailidės sūnus iš Nazareto, nors buvo gandai, kad jis teikia vilčių, daro stebuklus, gydo žmones.

Jėzaus – tikro Dievo ir tikro žmogaus – mirtis ant Kryžiaus ir Prisikėlimas skelbia dvi žinias ir abi jos sukrečiančios.

Tikiu, kad šią savaitę visi dar kartą perskaitėme Jėzaus kančios ir nukryžiavimo istoriją. Tie, kurie neskaitę, galbūt matėte Gibsono filmą ar bent jau esate girdėję pasakojimus… Dievas, kuris atiduoda save į žmonių rankas ir leidžiasi nugalimas. Iki pat paskutinės akimirkos, bent tie, kurie iš baimės neišsislapstė, tiki, kad jau netrukus Jis pademonstruos, kad yra tikrasis Visatos Valdovas. Tačiau Jis tyli plakamas, neša sunkų kryžių ant Golgotos kalno, kelis kartus suklumpa, jo kūnas perveriamas vinimis, jis jaučia ne tik didžiulį skausmą, bet ir troškulį ir, galiausiai, miršta. Krikščionybė skelbia, kad visa tai tam, jog nuplautų mano ir Tavo nuodėmes, jog išgydytų mus nuo to baisaus vidinio puvėsio, kuris sugriauna santykius ir užnuodija meilę. Dievas miršta už žmogų. Kiekvieną žmogų.

Visiškai neteisinga. Beprotiška. Skandalinga. Ir už Judą Iskariotą… Už Erodą… Už jį plakusius romėnus… Už visą minią, pasmerkusią jį myriop… Už išsigandusius mokinius… Už raupsuotuosius, muitininkus, prostitutes, vagis, žudikus, svetimautojus, šventvagius, fariziejus, sadukiejus, ne tik tuos, kuriuos sutiko, bet visus žmones, taip pat ir tuos, kurie jau mirė, taip pat ir tuos, kurie gims… Už Mane ir Tave.

Kiekvienas iš mūsų yra perpirktas iš nuodėmės už pačią didžiausią kainą. Pažvelgus į tuos tikrus ir menamus nuopelnus, gerus darbus, kuriuos išdidžiai teikiamės atnašauti – tai primena, kad didžiausią pasaulio deimantą bandome apmokėti cento moneta.

Antroji žinia – Jėzus yra pasakęs, kad yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Tik šiuo Keliu galima įaugti į Prisikėlimą ir šis Kelias neišvengiamai veda pro Kryžių.

Įpratome didžiuotis Bažnyčios vaidmeniu istorijoje, socialiniu autoritetu, kuriame įvairias sielovados ir katekizacijos strategijas, kurių tikslas sustiprinti bendruomenes, maldos grupeles, sulaukti daugiau pašaukimų, tačiau galiausiai neišvengiamai tenka rinktis – mūsų galia ar Jo Kryžius? Pralaimėti labai nemalonu, skaudu, tačiau tikrasis Kryžius visada turi pralaimėjimo prieskonį. Prisiminkime Jėzaus žodžius, kad vargas turtuoliams (tiems, kurie turi kažką laimėję), jiems Kryžius nėra Durys, bet Plėšikas, kurio reikia išvengti.

Tikrai norėčiau, kad viskas skambėtų sklandžiau, išmintingiau, bent kiek panėšėtų į veiksmingą rinkodarą, tačiau, kaip jau sakiau, krikščionybė yra absurdiška ir didžioji Kančios savaitės dovana – to absurdo iškilimas į paviršių, nuplėšiant visas mūsų racionalizacijų tvarsliavas.

Nebijokime ir džiaukimės – Jis įveikė mirtį ir per tai visi mes tapome broliais ir sesėmis ne tik tarpusavyje, bet ir su Švenčiausiaja Trejybe.

Net ir tada, kai nukryžiuojamos mūsų visos pergalės, kai liekame tuščiomis rankomis, tai nėra pabaiga, priešingai, tai veriasi Amžinybės durys. Kiekvienam savos. Ir svarbiausia – nėra nė vieno kryžiaus, kurio Jėzus jau nebūtų išbandęs ir perkeitęs savo meilės auka.