Šiandien Seime mačiau daug besidžiaugiančių jaunų (bent jau širdimi) žmonių. Panašu, kad jiems buvo sunku patikėti, kad Seime atsirado septyniasdešimt balsų, kurie palaikė Civilinių sąjungų įstatymą. Gera buvo žiūrėti į prašviesėjusias jų akis, tačiau, prisipažįstu, pats didelio džiaugsmo nejaučiu.

Tiesa, jaučiu didžiulę pagarbą ir bičiulišką meilę Jurgitai Sejonienei, kuri nuostabiai pristatė projektą. Buvo autentiška, kur kas mandagesnė nei aš sugebėčiau būti tribūnoje. Atrodė solidžiai ir padarė savo darbą puikiai. Tačiau būtent tos dvidešimt minučių, kai ji buvo tribūnoje, man ir neleidžia jaustis, kad žengėme tvirtą žingsnį.

Klausimuose Jurgitai būta paniekos, ironijos, moralizavimo, pykčio, teisuoliškumo ir daug melo. Man ypatingai skaudu, kad mosuota krikščionybės vėliava, nors kai kurie pasisakiusieji labiau priminė minią, skanduojančią: „ant kryžiaus Jį (ją)“. Galima būtų sakyti, kad reikia jų gailėtis, nes jie nesupranta ką daro, kad tai neturi nieko bendro su artimo meile ir sekimu Kristumi, tačiau jie sąmoningai nenorėjo girdėti, klausytis, suprasti. Jų reakcija priminė pasakojimus apie komjaunimo ar komunistų susirinkimus, kuriuose smerkiamas „supuvęs“ disidentas.

Visas šis šaršalas kilo pateikiant simbolinį įstatymo projektą, kuris tikrai nepabaigs diskriminacijos. Atleiskit už analogiją, bet tai veikiau „gero elgesio su homoseksualais ugdymo pradžiamokslis“, o ne nuoširdi ištarmė „visi mes žmonės ir turime teisę į saugumą ir orumą“.

Gražulis, kuris sovietmečiu buvo pogrindyje, teigė, kad homoseksualai iki šiol gyveno taip pat pogrindyje. Esą bėda ne sovietai, putinizmas, o gėjai, kurie viską griauna. Darbo partija sakė, kad turime vadovautis daugumos teise nekęsti kitoniškumo ir teigė, kad yra vertybių pusėje. Teisuoliškumas tryško iš Lietuvos lenkų, žaliavalstiečių, regionininkų lūpų. Valkiūnas teigė, kad civilinės sąjungos griauna civilizaciją.

Po balsavimo kritikai vienu balsu teigė, kad atsigriebs per svarstymą. Neabejoju, kad bandys. Neabejoju, kad meluos ir skleis baimes. Tačiau, nepaisant visos šio kartėlio, lieku vilties žmogmi. Netikiu, kad žmogaus širdį ir protą gali pakeisti kuris nors įstatymas. Tačiau čia kaip neurozių gydyme – kai žmogus susitinka su savo baimėmis, jos pradeda nykti. Todėl labai gerai, kad šiandien Civilinių sąjungų įstatymo projektui pritarta po pateikimo.

Dabar daug priklausys ir nuo to kaip sutelktai, kantriai ir neprarasdami artimo meilės sugebėsime tirpdyti visas baimes. Na, o tai, kad per du tūkstančius metų, prisidengiant krikščionybe, pridaryta daug bjaurių dalykų, yra faktas. Šventasis Jonas Paulius II turėjo drąsos už tai viešai atsiprašyti Bažnyčios vardu.