Artėjant antrosioms Rusijos invazijos į Ukrainą metinėms, situacija grėsminga. Ar dar kas pamenate, kiek ilgai kalbėta apie įvairias „raudonąsias linijas“, kurių, esą, nedera peržengti. Dabar matome tik labai daug kraujo žymių ir galiu tik dar kartą pakartoti – mes, vakariečiai, padarėme didžiulę klaidą, kai palikome ukrainiečius kovoti vienus. Tiesa, sąžinės nuraminimui, pažadėjome juos aprūpinti amunicija, modernia ginkluote, pinigais. Tačiau, kaip paaiškėjo, ir šis pažadas pakibo ore. Nes, esą, yra svarbesnių dalykų, pavyzdžiui – rinkimai.

Rusijos monstras vis drąsėja. Demonstratyviai nužudė opozicijos ir drąsos priešintis simbolį Aleksandrą Navalną, sugebėjo užimti Avdijevką, ko iki tol nepavyko beveik dešimt metų. Kas naktį į Ukrainos miestus skrieja raketos, kurių numušama vis mažiau, nes paprasčiausiai trūksta karinių resursų.

Situacija grėsminga, tačiau mes Europoje ne kartą buvome net gerokai keblesnėje situacijoje. Pavyzdžiui, kai Didžioji Britanija liko vienui viena, kritus Prancūzijai.

Per du pasaulinius karus europiečius gelbėjo amerikiečiai. Tai leido pastariesiems tapti įtakingiausia pasaulio galybe, kokia ji tikrai nebuvo prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Tačiau atkreipkime dėmesį – rimtai į karus Europoje amerikiečiai įsitraukė tik tada, kai savo kailiu patyrė smūgius. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai padarė kvailystę, atakuodami amerikiečių prekybinius laivus, o po keliasdešimties metų japonai rimtai suerzino amerikiečius, kai atakavo Perl Harborą. Ar tai reiškia, kad turime laukti, kol Putinas rimtai pasikėsins į tai, ką amerikiečiai vertina kaip savo pamatinius interesus? Tiesą sakant, net neabejoju, kad tai įvyks.

Tačiau šiandien situacija tokia, kad atėjo Europos laikas. Europos, kuri nebeturi galimybės paprasčiausiai dengti JAV karių nugaras. Ukrainoje vyksta karas dėl Europos ateities ir natūralu, kad niekam Europoje nepavyks būti paprasčiausiai stebėtojais.

Ar Europa gali sutriuškinti Rusiją? Dar prieš kelis metus būčiau labai abejojęs, tačiau ukrainiečiai parodė, kad Kremliaus „mirties valgytojai“ nėra tokia galingi. Jų koziris – kiekybė.

Mūsų problema yra ta, kad Europa psichologiškai nebuvo pasiruošusi tokiai misijai ir vis dar turi abejonių. Problema ta, kad Europa buvo pamiršusi, ką reiškia kariauti. Tačiau šiandien Europos lyderiams nelieka nieko kito, kaip radikaliai keistis. Taip, šiandien neturime tokių lyderių, kaip Churchillis, tačiau ir Zelenskis, prieš prasidedant invazijai, tikrai neatrodė toks stiprus.

Šiais metais Miuncheno saugumo konferencija buvo ypatinga. Slogi, su daug nerimo, tačiau būtent tokia, kokios dabar reikia. Turime nebijoti kalbėti ir svarstyti pačius juodžiausius scenarijus ir kiekvieną dieną viską daryti, kad jie neįvyktų.

Turiu vilties, kad ta Europos dalis (išskyrus Vengriją ar Serbiją), kuri palaiko Ukrainą, vis aiškiau pradeda suprasti, kad tai labai rimta ir kalbame apie egzistencinę grėsmę, kurią kelia fašistinis režimas Rytuose.

Taip nebūna, kad permainos galvose įvyktų labai greitai. Tuo labiau, kad iš tų galvų ir širdžių reikia pašalinti labai daug šlako, kurį ten dešimtmečiais kišo Kremliaus propaganda. Tačiau Putinas elgiasi labai panašiai kaip Hitleris. Jis provokuoja ir vis agresyvėja. Telieka mums visiems pasiekti, kad jis ir baigtų taip pat kaip Hitleris.

Europa turi šansą tapti didžia ir stipria, tačiau tam reikia atgaivinti dvasią, kuri buvo išsikvėpusi, atkurti raumenis, kurie suglebo.

Nesu nei pesimistas, nei optimistas, Tačiau buvau ir lieku vilties žmogus. Kai kovoji teisingą kovą, turi vienintelį kelią – ją tęsti ir padaryti viską, ką gali.