LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas, kiek suprantu, jaučiasi mažų mažiausiai metų vadybininku. Iš tiesų – nė vienas buvęs šios įstaigos vadovas tiek nepadarė, garsindamas LGGRTC žiniasklaidoje. Atkreipkite dėmesį, tai jis daro be papildomų investicijų reklamai.

Nepamirškime ir dar vieno svarbaus pono Ado nuopelno: Lietuvos istorikų bendruomenė dar niekada nebuvo tokia vieninga, kaip šiuo metu. Netikite? Paklauskite praktiškai bet kurio žymesnio Lietuvos istoriko, ką jis mano apie situaciją LGGRTC.

Iš Direktoriaus sprendimų priėmimo meno gali pasimokyti ir kitų įstaigų vadovai. Pavyzdžiui, kritikai pakviečiami į dialogą, o paskui ryškiausia kritikė su trenksmu atleidžiama. Kiti turi pasirinkimą: meduolis ar bizūnas.

Ne vienas Centro darbuotojas kreipėsi su skundu, kad dėl to, jog nepasirašė Direktorių palaikančio laiško, buvo peržiūrėtas (į prastesnę pusę) metų darbo įvertinimas. Grubus darbo teisės pažeidimas? Nežinau, neturiu galimybės patvirtinti šių darbuotojų žodžių. Kita vertus, jei tai tiesa, veikiausiai vadovautasi logika: nepasirašai, vadinasi, nerodai iniciatyvos. Nerodai iniciatyvos, trūksta kūrybiškumo – tai aišku, kad prastai vykdai pareigas.

Kas toliau? Seimo Valdybos sudaryta darbo grupė tęsia darbą. Galima būtų ramiai laukti, kol pribręsime išvadai, tačiau panašu, kad Direktorius nusprendė veikti greičiau nei ši grupė. Be to jis pasirinko nepralaiminčią taktiką – jei, pavyzdžiui, atleista darbuotoja įrodytų, kad jos atleidimas neteisėtas ir pareikalautų kompensacijos, paklauskime save – kas ją mokėtų?

Direktorius ir Seimo Valdybą, ir darbo grupę užtikrino, kad puikiai sugeba pats išspręsti vidines Centro problemas. Panašu, kad sprendžia. Įdomu, kas dar įvyks, kol mes darbo grupėje bandysime įvertinti ar tokia naujoji vadyba LGGRTC iš tiesų yra tai, ko labiausiai šiandien reikia valstybei?