Sud. A. Peškaitis ir A. Navickas. Vilnius: 2013.

Tai labai atviri pokalbiai su Aleksandru Alekseičiku ne tik apie jo gyvenimo kelią, ne tik apie psichoterapijos raidą, bet svarbiausia – apie tai, ką reiškia gyventi. Gydytojas nuolat kelia provokuojančius, atvirus, sunkius klausimus apie vidinį žmogaus gyvenimą, subtilius sielos virpesius, pasąmonę. Daug kalbama apie praktiškus dalykus, be kurių negali vykti sėkminga psichoterapija. Vienas iš jų – atleidimas, kuris įvyksta tik kai pamynęs savo išdidumą, iki galo supranti, jog kitas, kuris tau prasikalto, yra toks pats, kaip tu, ne prastesnis už tave niekuo, tik gal net labiau sužeistas nei tu. Gydytojo tekstus skaityti nėra lengva – jo stilius savitas, ne mokslinis, greičiau filosofinis, sakiniai trumpi, daug daugtaškių. Jau kuo kuo, o nenuoširdumu ar neatvirumu gydytojo apkaltinti negalima. Knyga rengta ilgai, ne vienerius metus, ir tikrai pasisekė. Deja, nors buvo jau du leidimai, dabar tai ypatinga bibliografinė retenybė.