Šiemet per Naujuosius metus stengsiuosi būti žvalus ir džiaugsmingas. Tikrai ne todėl, kad besibaigiančius metus galėčiau pavadinti sėkmingais. Man, kaip ir absoliučiai daugumai kitų, tai daug nusivylimų, nerimo ir skausmo atnešę metai. Tačiau yra toks posakis –  kaip pasitiksi Naujuosius metus, tokie ir bus. Na, o šių metų sutikimą pramiegojau lovoje su didele temperatūra ir plyštančia nuo skausmo galva.

Tiesa, tai dar buvo laikas, kai gripo simptomai nekeldavo tokios baimės. Beje, sirgau gana ilgai. Kai jau, regis, visai atsigavau ir sutariau dėl susitikimų visoje Lietuvoje, atėjo karantino metas.

Kita vertus, kritikuoti šiuos metus labai paprasta, tačiau kur kas įdomiau atrasti ką nors gražaus, prasmingo ir viltingo juose. Neabejoju, kad tokių akimirkų šiemet turėjome visi, tačiau esame tokios būtybės, kurios mieliau aimanuoja dėl kiekvieno debesėlio ir pamirštame džiaugtis dėl to, kas pro debesis prasiveržia.

Kad būtų paprasčiau, pažvelkime į istoriją. Prieš šimtmetį žmoniją kankinęs ispaniškasis gripas radikaliai pakeitė žmonių higienos įpročius ir privertė reformuoti sveikatos sistemą. Pradėjo masiškai kurtis sveikatos priežiūros įstaigos, kuriose vienas kitą papildė įvairių sričių specialistai. Ligoninė, kaip mes dabar įpratę ją įsivaizduoti, atsirado tik po ispaniškojo gripo kai pasirodė, jog privačių gydytojų, bandančių gydyti viską, tinklas pandemijos metu yra bejėgis. Prireikė pandemijos, jog žmonės įsitikintų, kad rankų plovimas, švaros palaikymas buityje yra labai svarbūs barjerai ligoms.

Kokią pamoką mums pateikia COVID-19? Atsiskleidė silpnosios sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos sistemų vietos. Tikiuosi, kad ilgam nutilo kalbos, kad turime per daug medikų, jog nereikalingos ligoninės regionuose.

Tikiu, kad įveiksime pandemiją, tačiau būtų kvaila galvoti, kad ateityje nebus naujų išbandymų ir, akivaizdu, kad būtina jiems ruoštis galvojant tiek apie valstybės rezervą, tiek apie veiksmingą krizių valdymo sistemą.

Per labai trumpą laiką tapome virtualių susitikimų, posėdžių ekspertai ir, tiesą sakant, net keista, kodėl tų įrankių nenaudojome anksčiau, kaip svarbios pagalbinės priemonės. Labai patobulėjo elektroninė prekyba ir kurjerių paslaugos. Įsitikinome, kad krizės iš tiesų skatina kūrybiškumą.

Visgi svarbiausia, jog pandemijos krizė iškėlė pamatinius klausimus, nuo kurių daugybę metų bėgome. Apie tai, kas svarbiausia? Apie gyvybės vertę? Apie tai, kad tikra artimo meilė apima ir kito žmogaus sveikatos bei gyvybės saugojimą? Apie tai, kokie yra tikrieji žmogaus poreikiai, o kas tėra tik įnoriai? Pagaliau, ar ne per mažai dėmesio skiriama svarbiausiam dalykui – bendrystei, artimiems santykiams, ar mūsų šeimas jungia daugiau nei naudojimasis bendru šaldytuvu?

Per pavasario karantiną girdėjome trikdančias žinias, kad daugelyje šeimų kilo įtampa dėl būtinybės daugiau laiko leisti kartu. Poroms, tėvams ir vaikams, broliams ir sesėms teko išgyventi buvimą kartu su visais jo spygliais, užuot užsisklendus savo draugų „burbuluose“. Atsirado galimybė susimąstyti kurie santykiai teikia gyvybės, o kurie tėra varginanti našta? Tikrosios draugystės įgavo dar didesnę vertę ir kartu atsirado gera proga apsivalyti nuo apsimestinių santykių.

Labai sumažėjus galimybėms aplankyti užsienio valstybes daug Lietuvos gyventojų pabandė keliauti po savo valstybę ir apstulbo, jog čia tiek lobių akims. Galima drąsiai teigti, kad šiais metais labai daug žmonių pirmą kartą „atrado“ savo Tėvynę, tokią, kokia ji yra.

Rudenį pradėjome skausmingai mokytis būti tikra respublika.

Primenu, kad lotyniškai „res“ (dalykai), „publica“ (bendras). Kiek mes esame viena politinė bendruomenė, žmonės, kuriuos jungia tie patys rūpesčiai ir siekiai? Šį tekstą rašau šv. Kalėdų išvakarėse ir ką tik pranešė apie rekordinį diagnozuotų koronaviruso atvejų skaičių Lietuvoje. Tikėtina, kad tą dieną, kai skaitysite tekstą, šių atvejų bus dar daugiau. Didžiąja dalimi tai kaina paradoksalaus mąstymo, jog jei itin destruktyvūs elgesio padariniai nepasireiškia iš karto, jų nėra. Jei ligos simptomai pasireiškia tik praėjus nemažai laiko po užsikrėtimo, tai apima keista iliuzija – o gal tai nerealu, su manimi juk tai negali nutikti.

Tačiau neteisinga būtų kalbėti tik apie tuos, kurie vaidina „drąsuolius“. Akivaizdu, kad kur kas daugiau žmonių labai rimtai priima mokslininkų ir medikų perspėjimus ir rekomendacijas. Šie žmonės supranta, kad saugoti save ir kitus turi ne dėl to, kad taip pasakė Ingrida Šimonytė, bet dėl to, jog norime ateityje bendrauti, keliauti, džiaugtis.

Netrukus pabaigsiu penktąją dešimtį ir tai pirmieji metai mano gyvenime, kai prie šv. Kūčių stalo sėdau be mamos, tėčio, vyresniųjų brolių. Tai buvo šventa tradicija ir niekada nežinai, ar tai ne paskutiniai metai, kai dar turime vienas kitą, kai gyvi silpnos sveikatos tėveliai. Tačiau, paradoksalu, šiemet man Kūčios ir Kalėdos dar brangesnės, nes tas ryšys su artimaisiais net tikresnis. Po valandą laiko kalbėjau su broliais ir visais jų šeimos nariais, su mamyte ir tėveliu, o paskui su mylima žmona ir dukra sėdome prie Kūčių stalo. Ne tam, jog liūdėtume, bet švęsdami viltį, jog ši tamsa, karantinas yra laikini dalykai, kurie mus tik dar labiau augina ir padeda atskirti, kas iš tiesų svarbu.

Todėl tikrai nedrįstu prabėgusių metų vadinti tik slegiančiu balastu. Veikiau tai buvo svarbi gyvenimo treniruotė ir, net neabejoju, jos vaisiai sunoks ateityje.

Todėl ir Jums visiems linkiu, baigiantis metams, atrasti už ką padėkoti Kūrėjui ir vienas kitam. Taip, mes nesirenkame aplinkybių, kuriomis gimstame ir gyvename, tačiau tikrai galime pasirinkti, kaip gyventi ir elgtis net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Ir dar – kuo tamsiau, tuo labiau reikia šviesą skleidžiančių žmonių, tuo svarbiau spinduliuoti viltį, tikėjimą ir meilę.