399 m. pr. Kristų vienas pirmųjų filosofų Senovės Graikijoje buvo nuteistas myriop ir vienas svarbiausių  kaltinimų buvo tai, kad jis veda iš doros kelio jaunimą, skatina veikiau pasikliauti racionaliu svarstymu, nei papročiais. Tai pakankamai radikalus cenzūros atvejis. Deja, jis nuolat pasikartoja per visą žmonijos istoriją. Dažniausiai cenzūros veiksmas grindžiamas kilniais tikslais. Pavyzdžiui Katalikų Bažnyčioje Draudžiamų knygų sąrašas savo laiku atsirado ne dėl to, jog Bažnyčios vadovybė norėjo, jog tikintieji būtų kuo mažiau išprusę. Priešingai, buvo reaguojama į situaciją, kai, tobulėjant knygų leidybai,  pasirodė vis daugiau knygų, kurių autoriai iškraipė faktus, pateikė abejotinus religinių tiesų išaiškinimus. Iš esmės tai buvo bandymas kovoti su tuo, kas šiandien suvokiama kaip „melagiena“, tačiau netrukus sąrašas pradėjo sparčiai didėti ir nemaža dalis jame atsiradusių kūrinių tik patvirtina, kad dažnai cenzoriams trūko išsilavinimo ir išminties.

Neabejotinai intensyviausiu cenzūros laikotarpiu tapo XX amžius. Turiu galvoje ne vien sovietinį, nacių ar komunistinės Kinijos režimus, bet ir propagandines kampanijas demokratinėmis paprastai vadinamose valstybėse. Interneto atsiradimas ir išplitimas radikaliai pakeitė situaciją, atsirado vis daugiau būdų apeiti formalią cenzūrą. Tiesa, Kinija jau seniai praktikuoja pastangas ideologiškai „valdyti“ Internetą, prie jos vėliau prisijungė ir V. Putino Rusija. Daug ginčų sukėlė ir populiariausių socialinių tinklų savininkų sprendimai pašalinti kontroversiškojo Donaldo Trumpo paskyras.

Beje, gyvename ypatingu laikotarpiu, nes, jei seniau cenzūros svarbiausias tikslas buvo užblokuoti prieigą prie tam tikrų informacijos šaltinių, tai dabar situacija visiškai kitokia – iššūkį mūsų savęs ir pasaulio supratimui kelia ne informacijos trūkumas, bet jos perteklius. Jei kovotojai su tradicine cenzūra gynė įsitikinimą, kad ginčuose gimsta tiesa ir, kuo daugiau informacijos, tuo brandesnės diskusijos, tai šiandien gyvename kitokioje situacijoje, kai svarbiausiu uždaviniu tampa atskirti prasmingą kalbėjimą nuo sąmoningo dulkių kėlimo, pastangų nukreipti dėmesį nuo esmės, melagingų faktų skelbimo.

Akivaizdi tendencija, kad kiekviena autoritarinė valdžia, kuri istorijos bėgyje aktyviai rėmėsi cenzūra, taip pat tvirtino, kad gina tiesą nuo iškraipymų. Juk ir Sokratą pasmerkę Atėnų piliečiai labiausiai piktinosi, jog jis drumsčia protą jaunuoliams, griauna autoritetus. Sovietiniai cenzoriai savo uolumą aiškino būtinybe gintis nuo iš Vakarų sklindančios dezinformacijos.

Po Šaltojo karo liberalios demokratijos valstybėse susiformavo susitarimas, kad mes labiausiai pasitikime laisva idėjų konkurencija ir ilgainiui tiesa tokioje konkurencijoje neišvengiamai įveikia klastotes. Tačiau, toliau didėjant informacijos kanalų įvairovei, susidarė paradoksali situacija, kai tam tikros pozicijos atstovai sąmoningai vengia bet kokių diskusijų ir žmonių. Protus bando užkariauti  ne argumentais, bet manipuliacija baimėmis ir rėkimu, investuoja į triukšmą didžiules lėšas. Būtent todėl Lietuvoje buvo atsisakyta retransliuoti ne vieną propagandinį Rusijos TV kanalą, o populiariausių socialinių tinklų savininkai nusprendė pašalinti nuolat faktus iškraipančio ir didžiulę auditoriją turinčio JAV eksprezidento Donaldo Trumpo paskyras.

Šiandien sąžinės ir žodžio laisvės gynėjams tenka spręsti ypatingai sudėtingą uždavinį – kaip puoselėti ir ginti šią prigimtinę žmogaus teisę ne tik nuo dažnai kritikos bijančios valdžios, bet ir nuo sąmyšį keliančių sąmokslo teorijų, kurios grindžiamos išgalvotais faktais ir manipuliuoja žmonių baimėmis? Vienintelis saugiklis šioje situacijoje – drąsios ir budrios žmogaus teisių gynimo organizacijos, vykdančios nuolatinę stebėseną bei keliančios nepatogius klausimus. Skamba paradoksaliai, tačiau vienintelis būdas kūrybiškai spręsti žodžio laisvės problemą šiandien – atsisakyti pavojingos iliuzijos, jog valdžiai dera tapti „minčių policija“, ko gero išmintingiau būtų stiprinti valdžios institucijų ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimą, įtraukiant kovą su melagienomis į nerašytą, bet galiojančią naująją visuomenės sutartį.

Dar vienas išbandymas – neapykantos kalba. Idėja įstatymu įtvirtinti administracines bausmes už neapykantos kalbos apraiškas sulaukė audringos reakcijos ir kaltinimų, jog tai bus valdžios kuoka, nutildant kritikus. Viena vertus, puikiai suprantu tokias abejones, nes lengva įsivaizduoti situacijas, kai griežtą kritiką bandoma pateikti kaip neapykantos kurstymą, pradėti persekioti už sodrią satyrą ar socialinį groteską. Kita vertus, turime labai aiškiai suprati, kad pati neapykantos kalba savo esme yra viena iš cenzūros formų. Kai surengiama „neapykantos valanda“ kuriam nors žmogui ar grupei, tai vienas iš tikslų, nebūtinai deklaruojamas, yra užtildyti tą žmogų ar grupę. Patyčios, neapykanta atima balsą ir teises iš tų, kurie tampa jų aukomis. Todėl būtų visiškai neatsakinga sakyti, kad turime viską palikti natūraliai nuomonių atrankai, kurioje galiausiai laimi tiesa.

Kalbant apie neapykantos kalbą, iš karto prieš akis iškyla anoniminių komentarų interneto portaluose pasaulis. Tai tikra minčių kanalizacija, su daugybe neapykantos ir praktiškai nuliniu dialogiškumu. Praktiškai visi psichologai, psichoterapeutai, didesnę patirtį turintys vieši asmenys išsako tą patį patarimą – neskaitykite anoniminių komentarų, net iš smalsumo. Beveik visais atvejais jie nepadės įvertinti teksto kokybės ar išsakytos nuomonės pagrįstumo, tačiau juose rasime labai daug negatyvo, paniekos, bandymų pažeminti ar net atvirų kvietimų susidoroti. Labai rimtas klausimas – ar šie komentarai vis dar gali būti vadinami žodžio laisvės išraiška?

Vienas iš būdų spręsti ypatingai toksiškų anoniminių komentarų problemą – kibernetinio patrulio[I1]  pareigybės sukūrimas. Tai reiškia sistemingą anoniminių komentarų erdvės stebėseną, reaguojant į ekstremalius atvejus. Kritikai ir vėl čia įžvelgia „minčių policiją“. Tačiau ar tikrai šių komentarų erdvėje dar yra „minčių“?

Kitas  dalykas – tiek neapykantos kalbos tirpdymas ir jos prevencija, tiek tūžmasties anoniminių komentarų pasaulyje tramdymas, nors ir yra labai svarūs dalykai – gali būti sėkmingos iniciatyvos tik tuo atveju, jei tai suvoksime ne kaip valdžios reikalą, bet kaip visuomenės imuniteto apsaugą, kurioje kartais reikia ir politinio bei teisinio įsikišimo.

Vienas svarbiausių dalykų, kuris per mažai akcentuojamas – kiekvieno žmogaus apsisprendimas gyventi drąsiai ir tiesoje, be cenzūros. Taip gyvendami netrukus patirsime, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės ir tiesos siekio ir tikrai nėra savivalė ar įžūlus priekabiavimas, ar noras įsitvirtinti patogiame mele.

Laisvės partija Pavasario sesijoje buvo įregistravusi teisės aktų pataisas dėl atsakomybės už neapykantos kalbą, tačiau, pasigirdus garsiems nuogąstavimams, jas atsiėmė. Sveikinu tokį apsisprendimą. Labai gerai, kad prasidėjo diskusija svarbia tema, kas yra cenzūra, o kas, priešingai, gina žodžio laisvę?  Nedera šios diskusijos per daug skubinti, klausimai turi kilti kuo didesniam visuomenės narių skaičiui ir tik tada ryškėjantį sutarimą galima bus įforminti kaip naujas teisės normas. Taip derėtų elgtis visais atvejais, kai mes norime ilgalaikių, tvarių sprendimų, o ne tik trumpalaikio „žaizdų apstvarstymo“, kuris dažniau žaizdą uždengia, o ne gydo.


 [I1]Gal e. patrulio?