Profesorė Danutė Gailienė parašė puikią knygą „Ką jie mums padarė?“. Tai traumų psichologijos srities studija apie tai, kokį pėdsaką mąstyme ir elgesyje paliko gyvenimas sovietmečiu. Vertinga studija ir, svarbiausia, nepatogi, nes išrėžia tiesą, kad traumuoja ne tik aštrūs konfliktai, bet ir kolaboravimas, konformizmas.
Danutės Gailienės knyga svarbi ir tuo, kad ji neapgaudinėja skaitytojo pažadu viską paaiškinti, bet veikiau iškelia klausimus, atkreipia dėmesį į svarbius dalykus ir padeda kiek kitu kampu pažvelgti į laisvą valstybę bandančią atkurti visuomenę.
Knygą „Ką jie mums padarė?“ skaičiau du kartus. Tarp šių skaitymų buvo keliolikos metų distancija. Veikiausiai todėl susidarė įspūdis, kad skaitau dvi skirtingas knygas. Pasikeitė ne tekstas, keičiausi aš.
Po antrojo skaitymo kurį laiką mąsčiau, kad šioje knygoje, ypatingai jos pavadinime, slypi pavojinga pagunda įsipatoginti aukos vaidmenyje. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti traumų psichologijos perspektyvos. Tačiau jau tikrai laikas atidėti į šalį apeliacijas į homo sovieticus. Traumos įveikimas neatsiejamas nuo gebėjimo prisiimti atsakomybę. Todėl šiandien klausimą – „ką jie mums padarė?“ – dera transformuoti į – „ką mes su savimi darome?“ Pereiti nuo „jie“ prie „mes“, prisiimti atsakomybę už tą nejaukumą, irzulį, nepasitenkinimą, kurio itin daug kiekvieno iš mūsų gyvenime.
Tai, kad geometrine progresija daugėja psichologinių (skirtingos vertės) knygų lietuvių kalba, keičiasi požiūris į psichologinę gerovės svarbą, pradedame labiau atpažinti santykių deformacijas, rūpinamės emociniu raštingumu, liudija, kad tampame terapine visuomene, ropščiamės iš problemų neigimo stadijos.
Terapinės visuomenės problema, kad čia viską linkstama psichologizuoti. Tai trukdo atpažinti struktūrines visuomenės problemas, tai, kad toksiški santykiai, egzistuojantys socialiniai vaidmenys nėra vien psichologinės nebrandos vaisius. Netgi galima teigti, kad trikdanti vidinė sumaištis didele dalimi yra susijusi su naujomis traumomis, kurių priežastis – pastangos prisitaikyti prie deformuotų socialinių vaidmenų, normų, lūkesčių.
Įsivaizduokime žmogų, kuris įeina į kreivų veidrodžių kambarį ir mato keisčiausius savo atspindžius. Jie skirtingi ir visi iškreipti. Natūralu, kad jis jaučiasi sutrikęs. Tikėtina, kad jam gali padėti brandi psichologinė reakcija, kad svarbu priimti save tokį, koks esi. Tačiau lieka esminė problema –„priimti save, toks, koks esi“ – nereiškia „įtikti“ veidrodžiui, pradėti save modeliuoti pagal kreivus veidrodžius.
Turiu svajonę parašyti knygą „Ką mes su savimi darome?“ Galvoju, kad svarbią dalį joje turėtų užimti apmąstymas, kas atsitiko su tokiomis esminės profesijomis, kaip gydytojas, mokytojas, politikas, žurnalistas, kunigas. Mano hipotezė, kad visuomenės lūkesčiai, šių profesijų (o gal veikiau pašaukimų?) sampratos tapo „kreivais veidrodžiais“, iš kurių įtakos derėtų išsilaisvinti. Tai, mano įsitikinimu, susiję ir su „fabriko visuomene“, kuri įsitvirtino industrializacijos laikotarpiu, kai veiksmingumas, suprantamas, kaip buvimas naudingu sraigteliu didžiuliame mechanizme, tapo esminiu prasmės ir orumo kriterijumi.
Didysis XX amžiaus prancūzų filosofas Gabrielis Marselis rašė, kad, atsiradus daugybei mokslinių disciplinų apie žmogų, pradėjome geriau pažinti savo dalis, tačiau pats buvimas žmogumi tapo mums neįveikiama problema.
Viltinga tai, kad, panašu, pradedame vis labiau pripažinti problemą. Tačiau vis dar apgaudinėjame save, ieškodami patogių ir supaprastintų jos sprendimo būdų. Pavyzdžiui, tampame kitų žmonių gyvenimo ekspertais. Turėti tvirtą nuomonę kaip turi gyventi kiti – gerokai paprasčiau, nei prisiimti atsakomybę už savo unikalų gyvenimą. Tačiau tai yra ne kas kita, kaip pamesto rakto ieškojimas ne ten, kur jį pametėme, o ten, kur šviesiau ir patogiau jo ieškoti.
„Atšaukimo kultūra“ yra patogesnė, nei nepataikaujančios artimo meilės praktikavimas. Tiesą sakant, pavojingiausios praktikos yra tokios, kurios turi prasmingų elementų. Tačiau viskas, kas nuo klausimo – „ką daryti?“ – nuvilioja prie klausimo – „kas kaltas?“ – ilgainiui mus palieka prie sukiužusius geldos: suirzusius, sutrikusius ir įsižeidusius ant esą mūsų deramai neįvertinančios jūroje plaukiojančios auksinės žuvelės.
Nesu tikras, ar man pavyks įgyvendinti sumanymą. Nesu tikras, ar tai neviršija mano sugebėjimų. Tačiau norėjau pasidalinti sumanymu ir įžvalgomis. Tikėdamasis, kad gal kam nors iš jūsų mano keliami klausimai pasirodys svarbūs ir prasmingi.