Gyvename valstybėje, kurioje rengiami trankūs Šeimos gynimo maršai, prielankumo šeimai užrašai regimi įvairiose akcijose. Tuo pat metu jau kurį laiką esame „lyderiai“ pagal skyrybas, daug vaikų gimsta formaliais saitais nesusijusiose sąjungose, smurtas artimoje aplinkoje išlieka lėtiniu „virusu“. Taip pat negali nejaudinti demografinės tendencijos – visuomenė sparčiai sensta – jei nedidės vaikų gimstamumas, sunyksime kaip tauta.

Tokioje situacijoje galima suprasti raginimą valdantiesiems, pirmiausia, TS-LKD, jungtis prie šeimos gynimo iniciatyvų. Esą, jei nepatinka, kad dabar maršus organizuoja abejotinos reputacijos ir, tikėtina, politinio revanšo trokštantys veikėjai, imkitės lyderystės patys.  Šis siūlymas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo racionalus. Iš tiesų – garsus rėkimas, jog „mes už šeimą“, gali garantuoti politinius dividendus, tačiau, ar tikrai tai tas rūpestis šeimomis, kokio joms reikia?

Šeimos maršas daugiausia dėmesio skyrė Partnerystės įstatymo projekto, Stambulo konvencijos, mokinių testavimo ir homoseksualių asmenų teisių klausimams. Toks „taikinių“ pasirinkimas remiasi prielaida, kad šiandien didžiausias pavojus šeimoms kyla dėl to, kad egzistuoja tam tikros „interesų grupės“, kurios bando sugriauti krikščionišką tradiciją, santuokos ir šeimos svarbos suvokimą.

Prisiminkime, jog tokio „šeimos gynimo“ ištakos buvo intensyviai platinami gandai, jog nauja Vaiko teisių įstatymo redakcija skirta išskirtinai tam, jog iš Lietuvos šeimų masiškai būtų atiminėjami ir į užsienį perduodami , net buvo „liudytojų“, jog vaikus iš šeimų atiminėjo vien už tai, kad jie kartu su tėvais meldžiasi. Nemanau, kad dabartinė vaiko teisių pasaugos sistema tobula. Labai trūksta įvairiapusės psichologinės, socialinės pagalbos, tačiau nekelia abejonių tai, jog smurto artimoje aplinkoje, priėmus naują įstatymo redakciją, iš esmės sumažėjo. Taip pat turėjome progos geriau įsižiūrėti į mūsų šeimų įvairovę. Turime labai daug gražių šeimų, kuriose tėvai visapusiškai rūpinasi vaikais, tačiau yra nemažai šeimų, kur su vaikais elgiamasi kaip su daiktais, teikiančiais galimybę gauti iš valstybės „vaiko pinigus“. Šių dienų Lietuvoje, deja, yra nemažai atvejų, kai vaikai visiškai neprižiūrimi, auga žmogaus orumo neatitinkančiose sąlygose ir valstybei tenka įsikišti. Tikrai ne tam, jog kovotų prieš šeimą, bet tam, kad apgintų vaiką ar vaikus.

Privalome labai aiškiai pripažinti, kad darni šeima yra neįkainojama dovana tiek visiems jos nariams, tiek pačiai valstybei. Tačiau, kai šeimoje darną pakeičia toksiški santykiai ar net smurtas, tokia aplinka jau yra ne dovana, o prakeiksmas. Todėl vienas svarbiausių valstybės paramos šeimai politikos uždavinių turi būti – padėti šeimoms išlaikyti darną ir augti santykiuose. Taip pat labai svarbu suprasti kokios priežastys dažniausiai griauna šeimas ir skirti dėmesį jų prevencijai.

Ar lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas gali tapti grėsme šeimų darnai? Neturiu tiek vaizduotės, jog galėčiau sugalvoti, kaip tai galėtų atsitikti. Kartais nuogąstaujama, jog bus uždrausta vartoti sąvokas „mama“ ir „tėtis“, atsiras kažkokia nauja lyčių klasifikacija, paneigianti biologiją. Iš tiesų, tokios tendencijos kartais pasireiškia užsienio valstybėse, tačiau, tikiu, kad visi vieningai neleisime joms įsitvirtinti Lietuvoje, nes jos nieko bendro neturi su tikra atjauta ir tolerancija. Partnerystės įstatymas nėra niekaip susijęs su tokių tendencijų „prastūmimu“. Priešingai, kalbant apie heteroseksualias poras, kurios galėtų įteisinti partnerystę, tai suteiktų daugiau saugumo tiek moterims, tiek nesusituokusių tėvų vaikams. gimusiems.

Jei norime iš tiesų padėti šeimoms stiprėti, turime spręsti realias problemas. Pavyzdžiui, sudaryti geresnes sąlygas tėvams, auginantiems vaikus, derinti vaikų auginimą ir profesinę veiklą. Pasiūlyti kur kas įvairesnes kokybiškas psichologines paslaugas visiems šeimos nariams – tai ypač aktualu dabar, pereinant į popandeminę situaciją.

Kalbant apie šeimas, turėtume kalbėti mažiausiai apie tris kartas, kurios viena kitą papildo. Yra tėvai, vaikai, taip pat seneliai. Labai dažnai garbaus amžiaus sulaukusių ir sveikatos problemas turinčių tėvų priežiūra tampa nepakeliamu išbandymu šeimai. Todėl turime pasirūpinti kokybiškomis viešosiomis paslaugomis, jog šeimos galėtų gauti realią pagalbą namuose, neturėtų priklausyti nuo institucionalizuotos pagalbos (deja, trumpalaikės) malonės.

Kokybiškos viešosios paslaugos apskritai yra vienas iš veiksmingos paramos šeimoms prioritetų. Esu tvirtai įsitikinęs, kad daugumai šeimų kur kas aktualiau gauti ne didesnius „vaiko pinigus“ ar kitokią socialinę paramą, bet turėti galimybę operatyviai gauti medicinos paslaugas, galimybė vaikams lankyti kokybiškas, netoli namų esančias švietimo įstaigas.

Grįžkime prie pandeminės situacijos. Ar tikrai mes nenorime, kad mūsų vaikai mokytųsi tik saugioje sveikatai aplinkoje? Galiu drąsiai sakyti, kad prieš testus ir skiepus nukreipta ideologija yra obskurantiškas individualizmas, bet tikrai ne meilė vaikams.

Pažįstu kelias šeimas, kurios per pandemiją netekovyresniųjų savo narių, nes užsikrėtė nuo anūkų, kurie ėjo į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kadangi tėvai buvo nusprendę, jog vaikai koronavirusu neserga. Kaip galvojate, kaip jaučiasi tokios šeimos, kai mato tėvus, purkštaujančius, jog koronaviruso testai esą vargina vaikus?

Popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė, kad šiandien šeimas daugiausiai griauna kokybiško tarpusavio bendravimo, kuriam reikia laiko, stygius, nuostata, kad gyvenimas – tai nesibaigianti kova ar konkurencija, taip pat nesugebėjimas konstruktyviai reaguoti į išbandymus. Jei norime padėti šeimoms, turime vystyti psichologinės pagalbos priemones, tobulinti sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas, nepamiršti, jog prie šeimų gerovės prisideda ir kultūra, šeimai svarbi ir švari, ekologiška aplinka.

Ne, tikrai nebūtų gerai, jei Šeimų gynimo maršą paprasčiausiai „perimtų“ kiti organizatoriai. Šiandien mums reikia vienijančių, o ne skaldančių iniciatyvų.  Turime statyti tiltus, o ne barikadas. Todėl, kalbant apie paramą šeimai, aš kur kas labiau pasitikiu Vyriausybės programoje numatytomis priemonėmis ir Seime svarstomais teisės aktais nei plakatais su gražiais šūkiais apie šeimą, ir gąsdinimais seksualinėmis mažumomis. Kur kas labiau reikėtų bijoti, jog mūsų širdys nesumažėtų tiek, kad sugebėtume mylėti tik savo ambicijas.